Iškastinio lukšto miltų svorio metimas

Dėl didelio skausmo kartais ligoniai nieko nevalgo. Tačiau visai nesigydant liga gali kartotis: pažeidžiamos vis naujos kraujagyslės, gresia pakartotinas infarktas, staigi mirtis, vėl vargina krūtinės angina, kartais neapsieinama be sudėtingų brangiai kainuojančių procedūrų ir sunkių operacijų, po kurių daugelis ligonių jau negali gyventi be vaistų. Priepuolis trunka nuo 0,5 iki 5 minučių, retai — minučių. Prie viso kito reikėtų pridurti, kad maisto papildas E yra ne sintetinis, o natūralus produktas, kuris padidina jo saugumo lygį. Šiandien daugelis įmonių negali apsieiti be šios medžiagos. Rekomenduojama gausiai gerti skysčių.

Homerui pasirodė, kad jis visam gyvenimui prisimins sargybinį, kuris atsisveikino su juo šiauriniame poste. Taip žiūrima į kritusio didvyrio kūną, kai garbės sargyba šūviais atiduoda jam paskutinę pagarbą: su pasididžiavimu ir liūdesiu. Kai atsisveikinama amžiams. Gyviesiems tokie žvilgsniai neįstrigdavo. Homeras pasijuto taip, tarsi ropštųsi klibančiomis pristatomosiomis kopėčiomis į kabiną mažo negalinčio nutūpti lėktuvo, klastingų japonų konstruktorių perdirbto į pragaro mašiną.

Drėgnas vėjas taršė švytinčią imperijos vėliavą, ant pakilimo tako blaškėsi mechanikai, gaudė motorai, pilvotas generolas prispaudė pirštus prie kepurės graižo, o jo užpurtusiose akyse kibirkš­ čiavo samurajaus pavydas Ant platformos pasiliko jo tylinti žmona. Kairiąja ranka ji laikė už rankos vyresnėlį, o dešiniąja - kniauksintį ryšulį, kurį atsargiai glaudė prie krūtinės.

Toks žūtbūtinis pasiryžimas. Mūsų laukia mirtina kova Normalus žmogus savo noru prieš kulkosvaidžius nepuls.

Niekam tokie žygdarbiai nereikalingi. Ar atsimins mane? O aš turiu vaikų. Jie tai iškastinio lukšto miltų svorio metimas neužmirš Bent vyresnysis, - patylėjęs sunkiai pridūrė tasai. Įgeltas Homeras norėjo atsikirsti, tačiau paskutiniai Achmedo žodžiai numaldė karingumą.

Tiesa ta, kad jam, senam, bevaikiui, lengva rizi­ kuoti savo kandžių sukapotu kailiu, o anam vaikinui priešakyje - dar si liekna ilgas gyvenimas, kad rūpėtų nemirtingumas. Užnugaryje liko paskutinis žibintas - stiklainis su lempute viduje, dengtas vielos grotelėmis ir pilnas apdegusių musių bei sparnuotų ta­ rakonų. Chitininė masė vos pastebimai knibždėjo: kai kurie vabzdžiai dar buvo gyvi ir mėgino iššliaužti tarsi nepribaigti mirtininkai, suversti į bendrą griovį kartu su nužudytaisiais.

Homeras nenoromis akimirkai stabtelėjo drebančiame, mirštančia­ me, vos matomame geltonos šviesos lopinėlyje, kurį dar skleidė šitas kapu tapęs žibintas. Tuomet, įkvėpęs oro, įkandin kitų paniro į rašalo juodumo tamsą, išsiliejusią nuo Sevastopolio ribų iki pat Tūlos prieigų.

Trumpos naujienos

Jeigu, žinoma, tokia stotis dar egzistavo. Šiek tiek tolėliau, lydėdamas žvilgsniu išėjusiuosius, sustingo vienakis storulis, galintis pasigirti imtynininko pečiais, o per žingsnį jam už nugaros su pasiuntiniu tyliai kalbėjosi iškastinio lukšto miltų svorio metimas senis kareivišku vatiniu.

Paskutiniosios trijulės, kurią mes išleidome, vyresnysis, - Vladimiras Ivanovičius dar kartą įsiklausė į įkyriai tebeskambantį jo ausyje balsą telefono ragelyje. Galbūt jie kankindami privertė jį tai pasakyti. Speci­ alistai žino įvairių metodų, - kilstelėjo antakį senis. Ten kiti dalykai vyksta, nepaaiškinami. Kavalerijos antpuoliu ten nepaimsi Surengė pasalą mūsiškiams - vienus nu­ žudė, kitus suėmė.

Elektros neatkerta todėl, kad patys ja naudojasi, ir Hanzos nervinti nenori. O štai telefoną atjungė. Kokia čia istorija su telefonu, kuris tai veikia, tai neveikia? O pasitelkus šaltkalvio reples išvis bosą visam gyvenimui falcetu padaryti galima! Pulkininkui jau buvo viskas aišku, jis jau apsisprendė. Atsikratęs dvejonių senis vėl pasijuto tarsi ant žirgo, kardas prašėsi į ranką, kad ir ką ten verkšlentų Istominas.

Tasai neskubėjo atsakyti, leisdamas įkaitusiam pulkininkui nuleisti garą. Pulkininkas apsisuko vietoje ir nutrepsėjo į kareivines: jis nebuvo nusiteikęs švaistyti savo brangaus laiko.

Smogiamųjų būrių vadai jau gerą valandą laukė jo štabe, įsitaisę abiejuose ilgo lentų stalo flanguo­ se. Tuščios kėdės buvo tik priešinguose stalo galuose: jo ir Istomino.

Tačiau šį kartą pradėti teks be vadovybės. Nesulaukęs atsakymo atsisuko. Susidūrė su apstulbusiu pasiunti­ nio žvilgsniu; mostelėjęs ranka atleido jį. Tačiau ar neapgauna jo uoslė?

Keis­ tas skambutis tik sustiprino negerą nuojautą: Tūlos stotyje jų pėstininkų laukė susidūrimas su paslaptingu neįveikiamu priešininku. Vladimiras Ivanovičius pasirausė kišenėse, sugraibė žiebtuvėlį ir įžiebė kibirkštį. Kol virš vyriškio galvos kilo padriki dūmų žiedai, jis nepajudėjo iš vietos ir neatitraukė akių nuo tamsios tunelio įdubos, užburtas jos tarsi triušis smauglio. Surūkęs vėl palingavo galvą ir nukulniavo į savo postą. Išniręs iš šešėlio, pagarbiu atstumu jį nusekė pasiuntinys.

Duslus spragtelėjimas - ir briaunoti prarasti kūno riebalus ir celiulitą skliautai nušvito geras penkias dešimtis metrų į priekį. Hanterio žibintas dydžiu ir galia buvo panašesnis į prožektorių.

Homeras negirdimai iškvėpė - pastarosiomis minutėmis jis negalėjo atsikratyti minties, kad brigadininkas neuždegs šviesos, nes jo akys visiškai gali apsieiti ir be jos. Įžengęs į tamsią tarpstotę šis tapo dar mažiau panašus, jei iš viso pa­ našus, į žmogų. Jo judesiai įgavo žvėries grakštumo ir veržlumo. Žibintą jis, matyt, įjungė tiktai savo pakeleiviams, o pats labiau pasikliovė kitais jutimais. Nusiėmęs šalmą ir pasisukęs ausimi į tunelį jis dažnai įsiklau­ sydavo ir net, sustiprindamas Homero įtarimus, kartais apmirdavo, kad įkvėptų rūdimis trenkiančio oro.

Be garso slinkdamas per kelis žingsnius priekyje, į kitus jis neatsi- gręždavo, tarsi būtų juos užmiršęs. Achmedas, retai budėdavęs pietinėje užkardoje, tad nepratęs prie brigadininko keistenybių, suglumęs baks­ telėjo seniui į šoną: kas čia jam?

Dmitry Glukhovsky - Metro 2034 2011 LT

Tasai tik skėstelėjo rankomis: argi tai dviem žodžiais paaiškinsi Kam Hanteriui apskritai jų prireikė? Brigadininkas, rodos, šiuose tuneliuose jautėsi kur kas labiau pasitikintis savimi nei Homeras, ku­ riam jis pats ir skyrė čiabuvio vedlio rolę.

• Dmitry Glukhovsky - Metro LT | PDF
• Šiaurės rytai - nepriklausomas Biržų krašto laikraštis - Archyvas - Svetainė -
• Homerui pasirodė, kad jis visam gyvenimui prisimins sargybinį, kuris atsisveikino su juo šiauriniame poste.
• Tada jie užvirinami ir dedami į išorinę pakavimo talpyklą: kartoninės dėžės ar būgnai; keturių ar šešių sluoksnių popieriniai maišeliai; polipropileno maišeliai maistui.
• kl. biologijos (A) konspektas | Edukamentas

O juk senis, jei paklaustum, galėtų daug ką papasakoti apie čionykštes vietas - ir nebūtų dalykų, ir tiesų, kitąkart kur kas baisesnių ir keistesnių nei patys netikėčiausi nuobodžiaujančių prie vienišo laužo sargybinių pramanai. Jis galvoje turėjo savą metro schemą - nelygią Istomino žemėlapiui.

Diafragma raumeninė plėvė vykdanti kvėpavimą; įkvėpiant - nusileidžia, iškvėpiant — pakyla ; Tarpšonkauliniai raumenys vykdo kvėpavimą, įkvėpiant — pakyla, iškvėpiant — nusileidžia. Svarbiausia kvėpavimo priežastis — dirgiklis, didinantis kvėpavimo dažnį, yra padidėjusi anglies dioksido ir vandenilio jonų koncentracija kraujyje. Koncentracijos pakitimus fiksuoja chemoreceptoriai.

Stoties viršininko schemoje iškastinio lukšto miltų svorio metimas tuštumas Homeras galėtų už­ pildyti savais ženklais ir paaiškinimais.

Vertikalios šachtos, atviros ar užkonservuotos tarnybinės patalpos, tarplinijinių jungčių voratinkliai. Depas Homerui, turint omenyje jo šventą virpulį regint traukinius, buvo nyki ir mistinė vieta, primenanti dramblių kapines.

Apie jį senis galėjo kalbėti valandų valandas - kad tik atsirastų klausytojų, pasirengusių juo patikėti. Įveikti atkarpą nuo Sevastopolio iki Nachimovo stoties, pasak Home­ ro, buvo nelengva. Saugumo taisyklės ir tiesiog sveikas protas reikalavo visiems laikytis drauge, judėti lėtai ir atsargiai, nuodugniai tikrinti sienas ir grindinį priešais save. Ir net toje tarpstotėje, kur visos angos, visi tarpai buvo triskart užmūryti ir užplombuoti Sevastopolio inžinierių brigadų, jokiu būdu nebuvo galima palikti užnugario be priežiūros.

Iš lėto besikaupdami lubų plyšiuose žemyn krito pritvinkę tąsūs lašai - galbūt vandens, bet Homeras stengėsi nuo jų išsisukti.

Šiaip, dėl visa pikta. Paprastiems mirtingiesiems eiti ten buvo uždrausta, jiems buvo skirta tik pusantro šimto išblizgintų m arm urinių salių ir reklama apklijuoti ankšti vagonai. Kasdien praleisdami po dvi tris valandas kaukiančiuose ir siūbuojančiuose sąstatuose, milijonai žmonių nesu­ vokdavo, kad jiems leidžiama riebalų degintojas jak dziala tik dešimtąją dalį nepaprastai didžiulės požeminės karalystės, nusidriekusios po žeme.

O kad jie nesusimąstytų apie tikrąjį jos dydį, apie tai, kur veda nepastebimos durys bei geležinės užtvaros, tamsios šoninės tunelių atšakos ir am ­ žiniems remontams uždaryti perėjimai, dėmesį traukdavo akinamai blizgantys paveikslai, kvaili šūkiai ir negyvi reklamas skelbiančiųjų balsai, kurie neleisdavo atsipalaiduoti net kylant ar leidžiantis eska­ latoriais.

Taip bent jau atrodė pačiam Koliai, kai jis ėmė gilintis į šio pasaulio pasaulyje paslaptis. Įvairiaspalvės vagonuose kabančios metro schemos buvo skirtos įti­ kinti smalsuolius, kad priešais juos - išskirtinai civilinis objektas.

Ta­ čiau jų gyvomis spalvomis pažymėtos linijos buvo apvytos nematomų paslaptingų tunelių vijų, ant kurių sunkiomis kekėmis kabėjo kariniai ir vyriausybiniai bunkeriai, o tarpstotės jungėsi su katakombų, išraustų po miestu dar pagonių, raizginiu.

Ankstyvos Kolios jaunystės laikais, kai jo šalis dar iškastinio lukšto miltų svorio metimas per skurdi, kad rungtųsi su kitomis jėga ir ambicijomis, o Paskutiniojo Teismo die­ na, rodėsi, buvo taip toli, bunkeriai ir slėptuvės, įrengti belaukiant tos dienos, dulkėjo. Tačiau su turtais grįžo ir būtasis išpuikimas, o kartu su juo - ir priešai.

Jau padengtos rūdimis daugiatonės ketinės durys buvo su girgždesiu pravertos, maisto ir medikamentų atsargos atnaujintos, oro ir vandens filtrai - paruošti darbui. Ir labai laiku. Priėmimas į darbą metro jam, atvykėliui ir skurdžiui, buvo tarsi įstoji­ mas į masonų ložę.

Iš atstumto bedarbio jis tapo galingos organizacijos, dosniai mokančios už tas kuklias paslaugas, kurias jis jai suteikdavo, ir žadančios atskleisti jam pasaulėdaros paslaptis, nariu. Uždarbis, kuris buvo žadamas darbo skelbime, Koliai pasirodė netgi labai patrauklus, o reikalavimų busimiesiem bėgių prižiūrėtojams beveik nebuvo.

Priežastis buvo ne įtemptas darbo iškastinio lukšto miltų svorio metimas ir ne dienos šviesos atsisakymas savo noru. Ne, priežastis buvo visiškai kitokia. Nuolat sklindančiais nykiais gandais apie velniavą jis, skeptiško mąs­ tymo žmogus, netikėjo. Bet kartą iš trumpos tamsios tarpstotės apžiūros negrįžo jo bičiulis.

Ieškoti jo kažkodėl nebuvo imtasi - pamainos virši­ ninkas beviltiškai numojo ranka, - o paskui taip pat nepastebimai dingo ir visi to bičiulio dokumentai, patvirtinantys, kad jis kadaise yra dirbęs metro. Todėl kas, jeigu ne Homeras, žinojo, kad negeri dalykai dėjosi Maskvos požemiuose dar iškastinio lukšto miltų svorio metimas iki tol, kai megapolis išmirė apsvilintas Arma­ gedono kvėpavimo Praradęs draugą ir įgijęs slaptų žinių Kolia galėjo išsigąsti ir pa­ bėgti, mesti šį darbą ir susirasti kitą.

Tačiau nutiko taip, kad jo vedybos su metro iš išskaičiavimo virto keistu romanu. Persisotinęs kasdieninių tunelių keistenybių jis perėjo inicijavimo į mašinisto padėjėjus apeigas ir užėmė patikimesnę vietą sudėtingoje m etropo­ liteno hierarchijoje. Kuo artimiau jis susipažino su tuo nepripažintu pasaulio stebuklu, su tuo nostalgijos antikai apimtu labirintu, ciklopiniu miestu be įpėdi­ nių, apverstu aukštyn kojomis ir atsispindinčiu nuo savo pirmagimio pilkoj e.

Maskvos žemėje, tuo giliau ir besąlygiškiau jį įsimylėjo.

Tačiau jo paslaptingu įkvė­ pėju ir nemokša dainiumi tapo viso labo Kolia. Nikolajevas Nikolajus Ivanovičius. Tačiau ši meilė, tapusi abipusia ir pavydžia, savo laiku pareikalavo iš Kolios šeimos, bet išgelbėjo jo paties gyvybę.