Bambos lazdele degantys riebalų magnetai, Alkoholio priklausomybės vaistinėje
Holas buvo erdvus, blausiai apšviestas ir gausiai išpuoštas, kone visas akmenines grindis dengė nuostabus kilimas. Vaikščiojau giliai įsimintijęs ir nė nepastebėjau kaip sutemo. Turi savo nesikeičiantį maršrutą lyg miesto autobusas.
Ji buvo išmalta po iškilia durų plokštuma, nes durys buvo filinginės, ne lygios, buvo ornamentuotos kvadračiukais ir rombais, puošnios kaip ir visos, kurios padarytos senaisiais metais. Man truputį kliuvo, kad senos durys šitaip gadinamos ir jau sugadintos, bet negi aš gydytojas.
Durys tokios storos, kad kiaurai skylę jose strypas išgrauš toli gražu dar negreit. O ta duobelė išbrūžyta jau tokia, kad kiaušinis tilptų, ir aplink duobelę medis strypu apibraižytas.
Kam gi reikėjo šitaip gadinti senieną, istorinį paveldą? Nakčiai akmenį nuritindavau šalin, strypą numesdavau žemėn prie sienos, ir vartus uždarydavau bei užrakindavau senovišku raktu, stebuklingai išklikusiu iš labai senų laikų, raktu, kuris turėjo, kaip spėliodavau, jau mažne pusantro šimto metų.
Vieną rytą mano sąžinė prabilo labiau, negu bet kada — paremdamas apgadintas duris strypu, kaip dariau ne pirmus metus, galutinai nutariau ramstyti jas akmeniu, strypą numesti. Kaip ir antrąsias duris. Bent jau toliau senosios durys šitaip barbariškai nesigadins. Nors ir storos, bet jas kiaurai geležinis strypas išmals, o kol kas duobelę būtų įmanoma užglaistyti medžio glaistu ir apdažius nebūtų nė ženklo.
Apsitvarkęs ryto darbus sėdau ant dviračio, pasiėmęs tvirtomis rankenomis krepšį, ir išvažiavau už miesto ieškoti akmens, kiek galint kampuotesnio, kad būtų patogus durims remti.
Šiais laikais tam reikalui yra specialūs ramstukai, maža kojelė durims paremti, kad jos neužsivertų, o tada nebuvo. Vos išvažiavus iš Vilniaus, prasidėjo laukų tuštumos ir tokį akmenį be vargo radau, ir be vargo krepšyje jį parsivežiau, užsikabinęs krepšio saitus ant dviračio rankenos, nes dviratis buvo be bagažinės. Parvažiavęs į savo darbovietę, metalinį strypą numečiau į šalį prie sienos ir duris parėmiau parsivežtu akmeniu. Ūkvedys šitai greit pamatė ir tarstelėjo, mane girdamas: — O, maladiec, dabar durų geležies gabalas jau negrauš.
Graužė, kiek aš čia dirbu, ir va tik tu pasirūpinai, maladiec. Nebuvo kuo daugiau jas paremti. Iš kur tą akmenį ir gavai? Tą strypą, metalo laužą, numečiau prie sienos už durų, ir užmiršau kaip jau nereikalingą, bet jo dar prireikė, tada ir prisiminiau. Prireikė štai kam. Bevažinėjant, lūžo mano dviračio horizontalusis rėmas. Rodos nei merginų ant jo nevežiojau, kaip pokario metais vežiodavo, bet lūžo, ir tiek. Beveik per vidurį. Toje vietoje rūdijo rūdijo, prakiuro skylė, o vėliau rėmas visai perlūžo.
Bet argi iš tikrųjų nieko sunkaus nevežiojau? Vežiodavau ne mažesnes sunkenybes kaip merginos — parsiveždavau ir maišą bulvių iš turgaus, kur jos buvo pigesnės. Bet šitaip taupydamas, pirkdamas ne parduotuvėje, net ir bambos lazdele degantys riebalų magnetai sumokėdavau, nes beveik kiekvienąkart sugadindavau maišą, kuris taip pat kainuoja. Ne veltui sako: šykštus moka du kartus.
Po mano tarnybinio buto grindimis, po virtuvėle, buvo nedidukas rūselis, nematytai siauras, tai jame bulvės gerai išsilaikydavo, o aš jas su pienu valgiau dažniau, negu gydytojai rekomenduoja. Bet kol visas išeikvodavau, supūdavo maišo apačia, ir maišą tekdavo išmesti. Negi lopysi, kai skylė visame dugne. Maišai būdavo ne sintetiniai, o siuvami iš audeklo, iš maišinės medžiagos, todėl rūsyje ant cementinių grindų audeklas greit supūdavo.
Reikėjo man tą maišą statyti ant sukryžiuotų medinių pagaliukų, kaip vėliau tokiu būdu maišą ir išgelbėdavau nuo susigadinimo. Kaip sakoma, iš klaidos pagaliau pasimokiau. Tai tolimi nuo bet kokio meno ir nuo aktualijų įvykiai, bet žodžių iš dainos neišmesi, kurią dainuoju apie savo gyvenimą realistiškai.
Nebent Emilis Zolia taip rašė kurio nė pavardės nemoku užrašytibet ir tai nežinia. Ant dviračio rėmo daug ką galima parsivežti. Seniau kaime tai buvo antras vežimas. Ne tik merginas ar vaikus, ar draugas draugą pasisodinę ant rėmo veždavo, bet ir visokius krovinius, kokius begalima ant dviračio uždėti ir pririšti. Vaikystėje ir klijai pakvimpa, kol tik alyvas ir ramunėles tepažinojai. Tai va, man jis ir lūžo, dviračio rėmas. Rankas turėjau, tad, galvoju, pats aš jį ir susiremontuosiu.
Dviračių remonto dirbtuvėlių negi buvo. Būtų net juokinga taip pamanyti. Tokį remontą galėjai rozmarino svorio metimo tyrimas kokioje nors valdiškoje įstaigoje, jos garaže, kokioje nors statybvietėje, puslitriuką degtinės už tai palikdamas.
Mat rėmą būtų pakakę suvirinti, ir viskas, tai paprasta padaryti, ir bus malonu žiūrėti į tvirtą sukepusio metalo siūlę, kurią bereiks uždažyti. O kur tik namą stato, ten ir suvirinimas yra. Nuriedinčiau dviratį ir suvirintų. Kai kurie nagingesnieji jau turėdavo ir nuosavus suvirinimo aparatus. Jie veikdavo iš vienfazio elektros tinklo, bet nei privataus, nei valdiško suvirintojo neieškojau, ir ėmiausi remontuoti pats, savo įrankiais.
Dar ir todėl, kad jau tada KGB mane sekė, ir po visokių kontaktų su visokiais, tarkim, suvirintojais, aš netrukus mieste juos vėl sutikdavau. Sutikdavau ne atsitiktinai. Suvokdavau, kad KGB tokį žmogų užveda man ant kelio, iš ko būdavo aišku, kad KGB manimi domisi, kad seka, o tai labai nemalonus ir liūdinantis suvokimas, kuris mane smarkiai varžydavo, tolindavo nuo kontaktų su žmonėmis, nuo naujų pažinčių.
Dabar neatsitiktinių žmonių sutinku dar daugiau, negu sovietų metais daugiau. Argi blogas toks buvo mano planas? Į perlūžusį rėmą, į jo vidų įkišiu metalinį strypą, tada ir rėmą ir įkištą strypą kiaurai pergręšiu, į pergręžtas skylutes įkišiu po kaištuką ar varžtelį, ir rėmas sujungtas.
Metaliniai grąžtai lengvai geležį ima. Kiek ką begręždavau, gražu būdavo žiūrėti kaip drožlės byra ir kietame metale prasigręžia bambos lazdele degantys riebalų magnetai žibanti skylutė. Mano, darbininko, buityje prireikdavo visokių šaltkalvio darbų darytis. Juk kai butą gavau, tai ir ūkį užvedžiau, kad ir nedidelį, bet ūkį, kurio krovimas buvo vienas gyvenimo malonumų. Kambario tebuvo tik tuščios sienos ir viską reikėjo pradėti maždaug nuo nulio.
Tik knygų, indus ir amerikoniškus džinsus į naująjį butą atsivežiau. Daugiau, galima sakyti, nieko ir neturėjau. Bet pamažėle prasigyvenau ir tiek, kad štai turiu jau dviratį, kuris dar naujas sulūžo, bet susiremontuosiu, atsivaręs į virtuvėlę. Strypą rėmui sujunti rasti nesunku, gelžgalių, ir visokių statybinių atliekų, mėtosi daug kur.
Ogi ir tas strypas, kuriuo duris ramsčiau tiks, tebeguli kieme dulkėm apsinešęs, tad jį ir nutariau panaudoti. Pasiėmiau nuo žemės, niekieno nenuspirtą, niekam nenaudingą, bet štai ir pravers. Jo storis kaip tik, pabandžiau, lenda į rėmą, tik per ilgas, reikia sutrumpinti. Tai paprasta padaryti. Nusikabinau nuo sienos metalo pjūkliuką ir atsipjausiu strypo tiek, kiek jo užteks rėmui sujungti. Lietuvių kalbą išmoksta tik gabūs. Nei šio žodžio kilmės nežinau, kaip ir kitų kalbos įdomybių.
Tiek težinau kad įrankis, daiktas, iš kur atkeliauja, iš ten ir savo pavadinimą atsineša. Šis medinis įrenginys vaikams minimas aštuonioliktojo amžiaus dvarų inventoriaus aprašymuose. Nežinia, ar tie bėgūnai kur nors Buities muziejuje? Gal daikto vardas ir patį daiktą pergyveno. Bandžiau įsivaizduoti kaip jie atrodė: uždaras gardelis su bambos lazdele degantys riebalų magnetai, jame mažas vaikas, ir važinėjasi po kambarį su tuo bėgūnu kur nori, bet niekur ir nepabėgdamas.
Bet kiek čia tos mano fantazijos, ji menka, kaip ir viskas, kas mano; išskyrus lobį, manau, neatspėjau kokie tie bėgūnai buvo. Visokio darbo pabaiga duoda pasitenkinimą, ir taip kiekvienąkart, kokį jį benuveikčiau, net ir kai grindis išsimazgoju. Tuoj atsipjausiu strypo maždaug sprindį, ir rėmo sujungimui ilgis bus kaip tik. Pjūkliukas gerai ima, iškart išsipjovė siauras griovelis, ėmė kristi baltos metalo dulkės.
Gelžgalys senas, surūdijęs, o vos prapjovus — baltas baltas kaip sidabras, kas gražu ir stebina, kad geležies vidus per metų metus nesugedo, tik paviršius. Pamanytum, tai naujas, neseniai išlydytas, bet paviršius rodo ilgą jo amžių — strypas aprūdijęs, randuotas, palenktas galuose, daug rankų ir apyvartos matęs. Tikrai gražu žiūrėti, kai kokią nors seną, rudą, suplyšusį rakandą perpjauni, ir jo geležinis vidus atsiveria baltut baltutėlis, lyg taurųjį sidabrą randi po rūdimis.
- Bulgarijos rankose. Įspūdžių mozaika
- 1500 kcal svorio metimas per dieną
Tai va, meilingiausioji lemties deive Lakšme! Vos prapjoviau strype nediduką, negilų griovelį — Tokios spalvos, kaip aukso! Aš nustebau. Nesupratau, kaip tai gali būti. Prapjoviau baltos geležies paviršių, biro baltos metalo pjuvenos, ir tuoj pat pasirodo, kad toliau to strypo vidurys yra geltonas!? Ir kas labiausiai netikėta — tas geltonasis strypo turinys nestabilus, pjaunant juda. Tuoj pat ir atsikvošėjau — tai ne monolitinis, ne vientiso metalo strypas, bet vamzdis, kurio viduryje, dovanokit, dovanokit, ar tik ne auksas!
Mažų mažiausiai — geltonoji bronza. Labai susijaudinau. Azarto pagautas, aš įnirtingai pradėjau tą vamzdį pjauti brūžyti toliau. Jo geltonumas buvo nesibaigiantis.
Pjūkliukas į tą geltonumą skverbėsi lengvai. Metalo drožlės ir toliau biro geltonos. Tas geltonasis vamzdžio turinys pjaunant vis pastebimiau krutėjo judėjo. Jau supratau, kad vamzdžio vidutyje yra ne kas kita, o skrituliai, ir ne bet kokie, o monetos!
Nutariau vamzdį pjauti ne ištisai kiaurai, o vien aplinkui jį. Spaustuvėlį atleidžiau, bambos lazdele degantys riebalų magnetai vamzdį jame vis pasukdamas ir vėl suspausdamas, apipjoviau vamzdį aplink ir jo galas nukrito, trinktelėjo ant grindų, ir iškrito iš jo Aš stvėriau ją, pakėliau prie akių, ir matau, kad tai auksinė caro laikų moneta!!! Dešimties rublių. Sviedęs pjūkliuką, griebiau tą nukritusį vamzdžio galą, žiūriu — jame yra ir daugiau tokių monetų.
Nė nekvėptelėjęs, vamzdį pradėjau kratyti ir iš jo viena po kitos, lėtai ėmė kristi byrėti ant grindų monetos, vis daugiau ir daugiau, ir vis tokios pačios — auksinės! Vamzdis jų buvo pilnas! Argi aš apstulbau. Aš nustėrau, aš vos nenumiriau iš nustebimo ir laimės.
Visos monetos tikrai originalios, tikrai auksinės, kokių matydavau paveiksliukuose, jeigu konkrečiau, tai ir muziejuje tikroviškų.
Dar ir kitas vamzdžio galas geltonuoja, ir tas bus pilnas, nes sunkus. Jis netgi daug ilgesnis už tą, kurį nupjoviau. Visas vamzdis pilnutėlis aukso, senoviškų aukso monetų!
O Viešpatie Jėzau! Už ką tu mane šitaip apdovanoji! Aš greit, pirštus nusibalnodamas, išėmiau vamzdį iš spaustuvo, paverčiau žemyn Tik reikėjo papurtyti. Į vamzdį jos buvo sukrautos standžiai. Pribyrėjo ant grindų kaip aukso lietaus gražuolei Danajai. Grindys raudonos, auksas geltonai žvilga puikiu savo gražių monetų pavidalu — juk tai lobis kaip pasakoje. Atsiklaupęs jas pažarsčiau, vieną net krimstelėjau ekstazės apimtas.
Visos vienodos, matau tik išleidimo metai skiriasi. Bet didumo visos tokio paties, visos po dešimt rublių, kas irgi ant kiekvienos užrašyta.
Nenusakomas jausmas. Nežinojau ką daryti. Atsisėdau ant kėdės, kuri, sena, nuzilinta, nuolat prie virtuvinio staliuko laukia kad kas nors į ją atsisėstų. Beje, vienintelė.
Likusieji sėdėjimo baldai buvo taburetės, jų viena trikojė, jau labai klibanti, amžių baigianti. Mintys žaibu šokinėja, bet akys niekur nenusisuka nuo lobio. Pirmoji mintis kaip tik ir buvo ta, kad dabar turėsiu geras taburetes, nesiūbuojančias ir naujas.
Šoko veikiamas nuo kėdės peršokau ir atsisėdau ant tos klibančios taburetės, bet tuoj gaivališkai pašokau ir nuo jos ir išgėriau stiklinę vandens, jauduliui ir gaisrui širdyje apraminti. Išmaukęs dideliais gurkšniais vandenį, kad net per kraštus nubėgo, žlegtelėjau vėl ant taburetės.
Vilkai, gamta ir imintis
Greitoje minčių tėkmėje kažkodėl šį svetimžodį prisiminiau, bet jau neprisiminkime, Jonai, tokių gėdų. Atsistojau, ir ėmiau sukti ratą aplink monetas, lyg sveikos nuovokos netekęs. Nuspyriau sukežusią taburetę, tarsi kažkuo trukdančią lobiui, ir suklupau. Parymau, sau ant pėdų atsisėdęs. Prie monetų, kaip prie dykumoje šaltinio. Prie to, prie kurio sėdinčiam Jėzui mergina vandens pasėmė ir davė atsigerti. Jų šitiek daug! Tiek daug, kad net per daug, sakė atsirandanti manyje baimė.
Nesuprantama baimė šalia suprantamo begalinio džiaugsmo. Tiek monetų į jokią piniginę nesusidėčiau, reiktų maišelio, prie diržo pakabinamo. Ką man su šia laime daryti, su neapsakoma, baugia laime, kuri štai ant grindų lyg raudonos, degančios žarijos ir delsti su jomis negalima, klausinėjo manęs mano paties išsigandusios akys, matydamos pabirusį lobį, iš dangaus man neturtėliui nukritusį?
Nežinia, gal dar ir vamzdyje monetų liko, ne visos iškrito. Bet tai patikrinsiu vėliau. Žvilgtelėjus spindėjimo nesimato, jame tik tamsa. Ką daryti, tai pirmiausia reikia užsirakinti duris, pamaniau, ir pašokau jas užsirakinti.
Šiaip rakindavau jas tik išeidamas, kaip ir visuose bendrabučiuose, bet kai namuose pažiro nenumatyto aukso, savisaugos instinktas paliepė kuo greičiau nuo išorinio pasaulio atsiriboti. Bet kas, kad ir ūkvedys, gali tuoj įeiti ir pamatys, ką turiu, kuo patikėti negalėtų, bet tikrai milicijai praneštų, jeigu ir jam neduočiau. Ir naiviausiam aišku, kad šitokį lobį turėti yra labai pavojinga.
Mano protas, nors kuprotas, tai suvokė. Juk pirmiausia aš privalau ne duris užsisklęsti, o bambos lazdele degantys riebalų magnetai lobį valstybei. Tas tai buvo aišku ir prote, ir nuovokoje, bet viršų paėmė žaibiško praturtėjimo stebuklas, ir apie lobio pridavimą net nepamąsčiau. Užsirakinau duris abiem rakto pasukimais, ir net palikau spynoje jį neištrauktą.
Read more Citation preview J.
Šitokiu atveju iš lauko pusės ir raktą turint nebūtų galima durų atsirakinti. Tai štai kokių stebuklų būna!
Gelžgalys, kuriuo kiemo vartus ramsčiau, kuriuo iki manęs daugybę metų kiti ramstė, kurį numečiau kiemo kampan kaip nieko vertą, buvo pilnas auksinių monetų. Ir tai buvo ne gelžgalys, o pilnaviduris vamzdis. Neįtikėtina brangenybė, kurios šitiek metų niekas neįtarė. Net storos medinės vartų durys vos neprakiuro nuo ramstymo šiuo strypu, tai tiek laiko jis kiekvienam praeinančiam ir pravažiuojančiam po kojomis mėtėsi — aprūdijęs gelžgalys su auksiniais viduriais.
Ir kas sugalvojo monetas taip sumaniai jame paslėpti? Ir nepasinaudojo jomis. Per sunku mano fantazijai įsivaizduoti tą praeities turtuolį, nelaimingąjį, šitaip skaudžiai praradusį savo turtą, gal viso savo gyvenimo, ilgo mfp svorio metimo metodas kantraus taupymo turtą, kai sau neleisdavo nei skaniau pavalgyti, nei apsirengti, o tik taupė ir kaupė.
Šie klausimai mažai jaudino, bet vis dėlto buvo gaila to žmogaus nelaimės, kurio auksas man atiteko. Rodos, grąžinčiau jam monetas, o jis man duotų pakankamų radybų.
Pieno departamente - nesuderinta įvairaus rūgšto pieno apie tai išsamiai aprašant skyriuje apie kenksmingą lazdelę ir Ayran. Gemovo-Jam departamente nervų yra geriau ne eiti - visų rūšių konfigūruoja iš uogų ir vaisių ir net rožinių žiedlapių ir figų rūšių.
Konservanto skyriuje - apsvaiginimo dėl išvaizdos ir tiksliai skoniopipirai, baklažanų ikrai. Konditerijos skyriuje - labai skanūs dėžės su bodice, kolbos dešra, Halva ir Nugat Candy "Chernomorets" dėžėse, pagamintos ant Plovdivo konditerijos gamykloje, laikomos labai skanomis. Na, visa kita jūra.
Aš net nežinau, kaip pasakyti - labai pigiai. Pirkėme maišelį su produktais pietums, i. Sorus pienas, jogurtai, dešra, bandelės, saldumynai, vaisiai, sultys, vanduo - visi lūpų ~ eurų. Po "pirminio" buvo labai sunku pirkti kitose vietose, jis visada buvo kartus brangesnis.
Pavyzdžiui, uogienė, pagaminta iš rožinių žiedlapių, buvo verta liūto su stotetais, i. Rublis su kapeikomis, o turistinėje zonoje jau yra 5 likvidės. Prieš išvykdami, mes laimėjome maksimalų - 90 literatūros ~ 45 eurų Rakhat-lyukum, rožinė uogienė, arbata, prieskoniai ir baklažanų ikrai.
Antrame "Infoty" aukšte - universalinė parduotuvė, tokia Salonkos komanda, tik šiek tiek. Kai kurie drabužiai, kai kurie maudymosi kostiumai ir lino, mažai namų ūkio reikmenų, kai kurių patiekalų, kai kurių kosmetikos, šiek tiek batų. Mes visada užšalome priešais stendą su bambos lazdele degantys riebalų magnetai.
Hmm, šis kremas buvo pastebėtas 5, čia 1; Ši kaukė buvo matoma 4, čia 1 ir taip - viskas. Apskritai, veidui taip pat yra puikūs kremai ir kaukės. Be to, vėl, nes bulgarų yra pigus - tai bambos lazdele degantys riebalų magnetai nereiškia, kad prastos kokybės. Todėl pirkti kremą rankoms, pavyzdžiui, 50 stentings, perkate puikų produktą, puikiai įsisavintą ir kvapą.
Ir akių kremas geležies vamzdyje yra tiems patiems 50 steots Suprantu, kad rašau keistus dalykus : ir jūs aiškiai netikite :.
Ateikite - patikrinkite save.
Bulgarijos rankose. Įspūdžių mozaika
Vienintelis, deja, rožinės kosmetikos pasirinkimas netgi šiame svorio netekimas 310 parduotuvėje yra labai maža - tik vienas vidurkis prekės ženklo kokybės, todėl nėra konkurentas rožinės gausos Nessebar ir kurorto zonoje. Mes nusipirkau vynuogių ir alyvuogių liniją. Jei esate toli nuo "Jaunesnių", tai yra, atsarginė ir puiki galimybė yra prekybos centras "Bally".
Eikite palei centrinę alėją į "Kuban" pusę į pagrindinį greitkelį t. Yra beveik tas pats pasirinkimas produktų, kaip ir "infabence", o kainos pažodžiui droplet yra brangesnis. Tačiau čia tik produktai, vaisiai, saldainiai, pyragaičiai, alkoholis ir kosmetika - ne drabužiai ir batai. Mes nuolat nusipirkome vaiko šokolado tipiškus sėklides. Mes turime praktiškai beprasmišką išlaidų ir Bulgarijoje - nuolatinio malonumo straipsnį. Atsižvelgiant į sėklidžių visą laiką susiduria su kitokiu!
Ir bambos lazdele degantys riebalų magnetai mielais žaislais. Visos nuotraukos ir pilna istorijos versija apie PamiK. Bulgarų suvenyrai. Mums, mergaitės. Bulgarijoje reikia pažymėti, su suvenyrų pilna tvarka. Ir apskritai tai nėra netgi suvenyrai, arba labai gražūs dalykai, kurie sukuria komfortą namuose, arba puikios kokybės rožinės kosmetikos ir parfumerijos.
Visų pirma yra, žinoma, rožinė kosmetika! Beje, jei įmanoma, aš labai rekomenduoju skaityti "Aromatinę etude" V. Soloukhina nuo slavų tetrados, o po to, pradedant nuo šio rausvos ir kvepiančios sekcijos. Svarbiausia yra suprasti prekių ženklus ir gamintojus. Pavyzdžiui, yra linijų, kurios visai nepadarė mums nei kvapo ar kokybės, bet yra labai gerai. Man labai patiko rožinė rankų grietinėlė, kojų gelis, tualetas vanduo su kamuoliu iš gamintojo "refan". Seniausias Bulgarijos gamykla "Karlovsk Rosa" Bulgarskarosakarlovo.
Juose yra ne rožinės vandens, bet rožių aliejus. Bulgarijoje, nuostabus muilas su rožėmis, nuostabaus kvapu. Atrodo tokia nesąmonė kaip muilas, gerai, tačiau taip kokybiškai pagamintas, ir apsvaiginimo kvepalai - švelniai verkia iš pavydo. Aš taip pat atkreipiu dėmesį į rožines lūpų balzamas ir veido kaukes. Beje, kaukė, beje, gamina tik Karlovo gamyklą, kiti nesilaikė. Jūs vis dar galite nusipirkti džiovintų rožinių žiedlapių, rožinės druskos vonioje ir kt. Ar ne mažiau žinoma?
Levandų tonikas - aš tikrai patiko, aš taip pat specialiai medžiojau per burbulą su levandų aliejumi, aš taip pat nusipirkau sausą levandą ir kremą rankoms su levandu. Levandų linija - "Refan", refan. Labai aukštos kokybės ir švelnios kvapiosios vaikų kosmetika. Apie dvasias, aš jau parašiau skyriuje "Shipka - Kazanlyk". Aš beveik pamiršau apie tradicinius medinių grandinių kolektorius su deginimu.
Stovėkite ~ lev. Šansų formos susitiko su kitokiu - nuo tiesiog miniatiūrinių bokštelių ir stumdomi apvalūs buteliukai šachmatų pėstininkams.
Svarbiausia yra tai, kad visuose skirtinguose modeliuose - laukiame kambaryje, todėl malonu atsistoti su lakuotais mediniais koplyčiais didžiuliame krepšyje ir pasirinkite, pasirinkite Tiesiog mažos formos su rožinės bambos lazdele degantys riebalų magnetai yra parduodamos individualiai ir rinkinyje, taip pat didelį įvairių rožinio kvapo vandens formatų pasirinkimą. Riebalų deginimas ninjas prisijungti staltiesės.
Mes matėme juos visur, bent jau ant saulės, netoli mūsų keliose vietose, ir nessebar buvo sugadintas. Pasirinkimas yra didžiulis. Kainos nuo levs ~ eurų didžiuliai nėrinių staltiesėms, iki les ~ ,5 eurų mažoms servetėlėms. Įsivaizduokite, kaip gražus jūsų namuose turi tokių dalykų rankų darbo? Spalva - balta ir dramblio kaulo. Nacionalinės vilnos bulgarų staltiesės. Tikriausiai jūs matėte juos, kažkur nuotraukoje su bulgarų virtuvės patiekalais.
Spalvos - ryškiai raudona, žalia, balta. Firmware - ilgos juostelės iš daugiaspalvių siūlų arba siuvinėjimo bulgarų spalvotame kryžiaus. Visos skirtingų dydžių staltiesės. Tai gali pasiimti tuos pačius servetėles, taip pat skiriasi. Pažymėtina, kad šios staltiesės turi tam tikrą precedento neturintį teigiamą mokestį sau, ir net maža servetėlė ant stalo, arba, pavyzdžiui, bambos lazdele degantys riebalų magnetai lovos stalo, kažkaip atneša Bulgarijos saulę į namus.
Tas pats planas, jų toks audinys, taip pat yra parduodami ir piniginės ir krepšiai. Nacionaliniai mediniai gaminiai su deginimu. Be to, šioje serijoje yra paprasti dalykai apie daiktus - dėžės, šaukštai, spintos, sienos plokštės, laikrodžiai, su nudegintos rožės, šokių poros ir kt. Bulgarijoje yra, pavyzdžiui, šaukštas ar karstas, ir jūs manote, kad aš jį įdėsiu, ir kaip tai atrodys, - ir jau namuose, įdėti ir tik eiti ir jums patinka jūsų akys.
Nesvarbu, ar jie turi medį vis dar švarus ir ekologiškas, ar kažkas padarė tokį daugiaspalvį paprastumą su siela, tai nėra aišku Nacionaliniai drabužiai su siuviniais. Aš, žinoma, nenoriu nusipirkti Bulgarijos nacionalinių kostiumų, bet - baltos medvilnės palaidinės su rankiniu siuvinėjimu lygus arba kryžius, labai gražus. Galite susitikti su vyrų ir vaikų marškiniais. Neįtikėtinai gražūs sijonai ir prijuostės - juoda, su sunkiu kalviu, labai ryškiu ir spalvingu gėlių siuvinėjimu.
Namų šlepetės su siuvinėjimu. Vilnos kojinės su modeliais. Siuvinėti rankšluosčiai. Siuvinėti nosinės. Skirtingos lėlės ir Bulgarų kostiumai.
Mes tikrai matėme gražiausią keramiką Nessebar. Ir, kad keistai - tikrai labai gražiai dažyti patiekalai, su kuriais susitikome tik atvirose padėklose, ir kai nuėjote į dideles parduotuves nuo viršaus iki apačios, kad būtų priversti Trojos keramika, jie visada išėjo be pirkimo, nes brėžiniai buvo labai primityvūspalyginti su padėklais.
Apyrankės alkoholizmo gydymo dienoraštis Mkb, kur f10 skyriuje alkoholizmas yra apibrėžimas Nekart šiame dienoraštyje esu rašęs apie alkoholį ir jo vartojimą.
Aš nežinau, kas yra klausimas. Gal tai yra suklastotas? Pavyzdžiui, mes, yra tikras Ghel, ir yra Halnaya. Bent jau visada buvo parašas ant dėklo: "Massed tokio dalyko, Troyan.
Naudokite tai labai malonu. Tiesa, yra didžiulis sunkus "bet" - tai molio patiekalų svoris - jums nereikės daug jokio noro. Įsigijome keletą kavos puodelių, puodelių, didelio salotos dubens su banguotais kraštais, vaiku, sąrašu ir šiaudais. Kitą kartą : Aš ateisiu už valgomojo stalo rinkinį - man tikrai patiko - du siauras ąsotis alyvuogių aliejui ir actui, ir druskos juostą su sąrašu mediniame stende.
Tačiau taip pat buvo šiek tiek sumaišytas. Kai geriate karštą arbatą naujame Bulgarijos apskritime, jis buvo pilamas aušinimui lėkštėje, ir jis sudužo. Kas tai?
Natūralus Sausmedis Ekstraktas Išpardavimas ~ Centras - rasuredija.lt
Bulgarijos prieskoniai. Mutatis mutandis taikoma paaiškinimų 49 00 subpozicijos paaiškinimų pirmoji pastraipa. Šiai subpozicijai taip pat priskiriama kojos, uodegos, kepenys, inkstai, širdys, liežuviai, plaučiai, valgomoji oda, smegenys ir didžioji taukinė. Šiai subpozicijai taip pat priskiriama kojos, uodegos, inkstai, širdys, liežuviai, plaučiai, valgomoji oda, smegenys ir didžioji taukinė.
Šiai subpozicijai priskiriami šernų mėsos subproduktai. Čia taip pat klasifikuojami viščiukai, pateikti kitu pavidalu, nei paminėtu 11 10 ir 11 30 subpozicijose, pavyzdžiui, nenupešti, neišskrosti viščiukai su galvomis ir pėdomis.
Haris Poteris ir Mirties Relikvijos - rasuredija.lt
Abudu atsisėdo kur nurodyta. Visų akys nukrypo į Sneipą, Volde mortas irgi pirmiausia kreipėsi į jį: - Nagi? Figūros aplink stalą sukluso: vienos sustingo, kitos ėmė muistytis, bet visos sužiuro į Sneipą ir Voldemortą. Jo raudonos spangės taip įsmigo į juodas Sneipo akis, jog kai kurie nusisuko, matyt, bijodami, kad jų pačių nenutvilkytų tasai žiaurus žvilgsnis. Tačiau Sneipas ramiai žvelgė Voldemortui į veidą, ir po valandėlės belupę Voldemorto bumą iškreipė kažkas panašaus į šypseną.
Labai gerai. Ir ši žinia atėjusi Visi atsigręžė į jį. Sneipas nusišypsojo.
Nėra abejonės, kad Dolišas apkerėtas Supainiojimo kerais. Jis ne pirmą kartą nuo jų nukenčia. Brolija mano, kad mes prasiskverbėme į Ministeriją. Vienas kitas žmogus prie stalo irgi susijuokė. Voldemortas nesijuokė. Pakėlė akis į besisukantį virš galvos kūną ir kažko susimąstė.
Voldemortas kilstelėjo didelę baltą ranką, ir Jakslis beregint užsičiaupė piktai žiūrėdamas, kaip Voldemortas klausia Sneipą: 11 H ari s P oteris - Kur tada jie paslėps vaikėzą? Manau, maža vilčių jį paimti iš ten, Valdove, nebent iki kito šeštadienio Ministerija žlugtų, tada galėtume atskleisti ir panaikinti tiek užkeikimų, kad prasiskverbtume į objektą. Raudonose jo akyse keistai žibėjo ugnies atšvaitai. Vėl visi atsisuko į Jakslį. Sis atlošė pečius. Labai sunkiai ir didžiulėmis pa stangomis man pavyko Pijų Bukagalvį užkeikti Valdymo užkeikimu.
Ši žinia Jakslio stalo kaimynams padarė įspūdį. Dolohovas, vyriškis pailgu perkreiptu veidu, paplojo jam per nugarą. Prieš man pradedant veikti mūsų žmonės turi apsupti Skrimdžerą. Vienas nesėkmingas pasikėsinimas į ministro gyvybę smarkiai nublokš mane atgal. Dabar, kai kontroliuojame tokį aukštą valdininką, bus lengva užvaldyti ir kitus, tada jie visi padės nuversti Skrimdžerą. Jei negalime berniūkščio paimti, kai pasieks tikslą, reikia tai padaryti jo kelionės metu.
Bambos lazdele degantys riebalų magnetai Poteris sumanys keliauti oru arba per Kelionmilčių skrydžių tinklą, iškart sužinosime. Bus kur kas lengviau paimamas. Pernelyg daug klaidų padaryta. Kai kurios buvo mano. Poteris gyvas veikiau dėl mano klaidų, o ne dėl savo pergalių. Draugija aplink staląbailiai žiūrėjo į Voldemortą: kiekvienas bijojolikti kaltas, kad Haris Poteris tebėra gyvas. Bet Voldemortas kalbėjo labiau sau negu jiems ir vis dirsčiojo į bežadį kūną viršuje. Tačiaudabar aš gudresnis.
Suprantu tai, ko nesupratau pirma. Aš turiu nukauti Harį Poterį ir tai padarysiu. Lyg atsiliepdamas į šiuos žodžius, nuaidėjo baisus pratisas kančios ir skausmo kupinas riksmas. Daugelis sėdinčiųjų krūptelėję sužiuro apačion, nes dejonė atsklido lyg iš po kojų. Valdove, - išlemeno žmogutis ties stalo viduriu, toks ma žas, kad kėdė atrodė tuščia.
Nusiritęs nuo kėdės, jis iškurnėjo iš kambario. Paskui jį driekėsi keistas sidabrinis švytėjimas. Pavyzdžiui, prieš man leidžiantis nukauti Poterio vienas jūsų turės paskolinti burtų lazdelę. Veidai aplinkui apstulbo, lygjis būtų paskelbęs, kad norės pasiskolinti kurio nors ranką.
Liucijau, nematau jokios priežasties, dėl kurios tau dar reikėtų lazdelės. Jo veidas atrodė pageltęs, akys įdu busios, paakiai juodi. Atiduok lazdelę. Smirdžius pašnairavo į savo pačią. Ji žiūrėjo tiesiai prieš save, išba lusi kaip ir jis, ilgi geltoni plaukai palaidi gulėjo ant nugaros. Po stalu ji spustelėjo vyrui riešą. Smirdžius iškart išsitraukė lazdelę ir perdavė Voldemortui, tas prisikišęs prie akių ją apžiūrėjo.
Slibino širdies styga. Liucijus Smirdžius nejučia kilstelėjo ranką lyg tikėdamasis vietoj sa vosios gauti Voldemorto lazdelę. Voldemortas judesį pastebėjo ir plėšriai išplėtė akis. Savo lazdelę? Kai kas sukikeno. Bet pastebė jau, kad pastaruoju metu tu ir tavo šeima nelabai linksmi Kuo mano viešnagė tavęs netenkina, Liucijau? Niekuo, Valdove! Tylus šnypštimas, atrodo, nesiliovė ir susičiaupus žiauriajai bumai. Keli burtininkai nesusilaikę sudrebėjo, nes šnypštimas darėsi vis garses nis, o per grindis po stalu ėmė bambos lazdele degantys riebalų magnetai kažkas sunkus.
Ant Voldemorto krėslo iš lėto užsirioglinodidžiulė gyvatė ir pamažu užšliaužė jam ant pečių; ji buvo vyro šlaunies storumo, akys statmenais vyzdžiais nemirksėjo. Tebežiūrėdamas į Liucijų Smirdžių, Voldemortas išsiblaškęs ilgais plonais pirštais paglostė padarą.
Argi ne mano sugrį žimo, ne mano galybės jie troško šitiek metų? Smirdžiaus žmona, sėdinti jam iš kairės, keistai linktelėjo it medinė, nusukusi akis nuo Voldemorto ir gyvatės. Dešinėje sūnelis Drakas, spoksantis į nejudrų kūną viršuje, staigiai žvilgtelėjo į Voldemortą ir išsigandęs vėl nuleido akis. Nėra didesnio malo numo. Ji sėdėjo šalia sesers tokia nepanaši įją - juodais plaukais ir užvirtusiais akių vokais, visai kitokios laikysenos ir elgesio; Narcisa buvo įsitempusi ir negyvu veidu, oBelatriks palinko į Voldemortą, mat žodžių nepakako atsidavimui išreikšti.
Jos veidas užkaito, akyse sužibo laimės ašaros. Net palyginti su tuo džiaugsmu, kuris jūsų šeimą ištiko aną savaitę? Ir jūsų, Liucijau ir Narcisa. Ji ką tik ištekėjo už vilkolakio Rėmo Lubino. Turite kuo didžiuotis. Aplink stalą nuvilnijo niekinamas juokas. Daugelis pašaipiai su sižvalgė, vienas kitas trenkė į stalą kumščiu.
Apyrankės alkoholizmo gydymo dienoraštis
Dičkė gyvatė, suerzinta triukšmo, išžiojo nasrus ir piktai sušnypštė, bet Mirties Valgytojai jos neišgirdo džiūgaudami, kad Belatriks su Smirdžiumi taip pažeminti.
Belatriks veidą, ką tik džiugiai nuraudusį, išmušė bjaurios raudonos dėmės. Nei ši mergiščia, nei tas gyvulys, už kurio ji ištekėjo, neturi nieko bendro su mumis. Visi plyšo juokais. Drakas Smirdžius paklaikęs pasižiūrėjo į tėvą, nu delbusį akis sterblėn, ir susidūrė su motinos žvilgsniu. Ji vos pastebimai linktelėjo ir vėl įsmeigė negyvą žvilgsnį į sieną. Juokas iškart nuščiuvo. Sulaikiusi kvapą, Belatriks žiūrėjo į jį maldaujančiom akim.
Nukirsti šakas, kurios kenkia viso medžio sveikatai. Voldemortas kilstelėjo Liucijaus Smirdžiaus burtų lazdelę ir, nukrei pęs į virš stalo besisukančią figūrą, lengvai kryptelėjo.
Figūra atgijusi sudejavo ir ėmė traukyti nematomus pančius. Sneipas pakėlė akis į viršuje kybantį veidą. Visi Mirties Valgytojai sužiuro į belaisvę tarsi gavę leidimą rodyti smalsumą. Pasisukusi į ugnį, moteris išgąstingai pašaukė: - Severai, gelbėk!
Belaisvė vėl iš lėto pasisuko šonu. Drakas staigiai papurtė galvą. Moteriai atgavus sąmonę, jis, at rodo, neturėjo jėgų į ją žiūrėti. Aplink stalą visi sukruto. Drūta susikūprinusi moteriškė smailiais dantimis pašaipiai sukvakėjo. Kuo jie skiriasi nuo mūsų Vienas Mirties Valgytojas nusispjovė ant grindų. Čeritė Berbidž vėl pasisuko į Sneipą. Burtininkai, teigė ji, turi susitaikyti su jų išminties ir magijos vagimis.
Grynakraujų mažėjimas, sako profesorė Berbidž, yra didžiai pageidautinas reiškinys Ji norėtų, kad mes visi susiporuotume su Žiobarais Dabar niekas nebesijuokė: Voldemorto balsas buvo sklidinas paniekos ir pykčio.
Trečią kartą Čeritė Berbidž pasisuko į Sneipą.
Ašaros lašėjo ant nukarusių jos plaukų. Sneipas žiūrėjo į ją visiškai abejingai, kol ji iš lėto vėl nusisuko. Žalias žaibas nutvieskė kiekvieną kambario kertelę. Čeritė nudribo, net stalas sudrebėjo ir sugirgždėjo. Keli Mirties Valgytojai persigandę atšlijo. Drakas nuvirto nuo kėdės. Kairiąja suspaudęs dešinės svorio netekimas sąnariams pirštą ir pa nosėj keiksnodamas, jis pečiu pastūmė miegamojo duris.
Trekštelėjo porcelianas - jis atsistojo ant atšalusios arbatos puodelio, pastatyto už kambario durų. Haris apsidairė: Ligustrų gatvės ketvirto numerio laiptų aikštelė buvo tuščia.
Galbūt arbatos puodelis - atseit gudrūs Dudlio spąstai. Laikydamas kraujuojančią ranką pakeltą, Haris kita ranka sušlavė šukes ir sumetė jas į jau pilną šiukšliadėžę kambaryje. Tada nušlepsėjo į vonią pakišti piršto po čiaupu. Kvaila, beprasmiška ir pikta nors nusišauk, kad dar keturias dienas jam negalima panaudoti magijos. Tačiau turėjo prisipažinti, kad įpjauto piršto nebūtų įveikęs. Jis taip ir neišmoko gydyti žaizdų.
Kai pagalvoji, ypač prisiminęs artimiausius planus, šitai atrodo didelė magiškojo išsi lavinimo spraga. Nutaręs nepamiršti, kad reikia paklausti Hermionos, kaip tai daroma, jis atvyniojo ilgą juostą tualetinio popieriaus, sušluostę išsiliejusią arbatą ir grįžo į miegamąjį užtrenkęs duris. Visą rytą Haris tuštino mokyklinį lagaminą, sukrautą prieš šešerius metus. Visų kitų mokslo metų pradžioje jis tik peržiūrėdavo viršuti nius lagamino sluoksnius pakeisdamas kai kuriuos daiktus naujais, bet ant dugno palikdavo nuolatinį šlamštą - senas plunksnas, džiovintas vabzdžių akis, puskojines be poros.
Prieš kelias minutes įgrūdęs ranką į visą šitą mėšlą, Haris pajuto, kaip dešinės rankos bevardį pirštą pervėrė skausmas, ir ištraukęs ranką pamatė bėgant kraują. Iškart atpažino, kas tai: šukelė stebuklingo veidrodėlio, kurį jam buvo dovanojęs amžinatilsį krikštatėvis Sirijus.
Haris padėjo šukelę ir atsar giai apieškojo visą lagaminą, tačiau iš paskutinės krikštatėvio dovanos tebuvo likusios stiklo kruopelės, prilipusios prie pamušalo ant paties dugno.
Haris atsisėdęs apžiūrėjo šukę, bet joje išvydo tik žibant žalią savo akį. Jis užtruko dar vieną valandą, kol galutinai ištuštino lagaminą, išmetė kas nereikalinga, o visa kita sudėliojo į dvi krūvas: ko dar reikės ir ko nebereikės. Mokyklinė ir kvidičo apranga, katilas, pergamento ritiniai, plunksnos ir dauguma vadovėlių atgulė į kertę ir turėjo likti čia. Įdomu, kur juos dės tetulė su dėde. Galbūt sudegins vidury nakties bambos lazdele degantys riebalų magnetai kokio baisaus nusikaltimo įkalčius.
Žiobariški drabužiai, neregimasis apsiaus tas, eliksyrų gaminimo rinkinys, keletas knygų, Hagrido kitados duotas fotografijų albumas, laiškų ryšulėlis ir burtų lazdelė jau buvo sudėti į seną kuprinę.
Jos priekinėje kišenėje gulėjo Plėšiko planas ir medalionas su rašteliu, pasirašytu R. Medalionas gavo tokią garbingą vietą ne todėl, kad būtų buvęs vertingas, - visais atžvilgiais buvo bevertis, - o dėl to, kiek kainavo jį gauti. Ant rašomojo stalo šalia sniego baltumo pelėdos Hedvigos liko gulėti solidi laikraščių krūva: po vieną kiekvienai dienai, kurią Haris praleido Ligustrų gatvėje šią vasarą. Hedviga net nekrustelėjo, kai jis ėmė vieną po kito svaidyti laikraščius į šiukšlių krūvą; pelėda miegojo arba apsimetė - ji pyko ant Hario už tai, kad pastaruoju metu bambos lazdele degantys riebalų magnetai mažai išleisdavo ją iš narvelio.
Artėdamas prie laikraščių krūvos apačios, Haris sulėtino tempą, mat ieškojo vieno tokio numerio, turėjusio ateiti tuoj po to, kai jis grįžo į Ligustrų gatvę vasaroti; prisiminė jame buvus paminėta, kad išėjo iš darbo Čeritė Berbidž, Hogvartse dėsčiusi žiobarotyrą.
Pagaliau rado. Atsivertęs dešimtą puslapį, Haris klestelėjo ant kėdės prie stalo ir per skaitė ieškotąjį straipsnį. Mudu sujungė abipusė simpatija - tikriausiai todėl, kad abu jautėmės svetimi.
Prieš pat mokslo metus aš užsikrėčiau slibinų vėja raupiais, taigi, nors jau negalėjau užkrėsti kitų, spuoguota ir išblyškusi fizionomija neskatino su manimi bendrauti.
Albas savo ruožtu į Hogvartsą atvyko prislėgtas nepageidautino išgarsėjimo naštos. Vos prieš metus jo tėvas Persifalis buvo nuteistas žiauriai užpuolęs tris jaunus Žiobarus. Įvykis buvo plačiai ištrimituotas. Albas niekad neneigė, kad jo tėvas vėliau miręs Azkabane įvykdė nusikaltimą; priešingai, kai bambos lazdele degantys riebalų magnetai įsidrąsinęs paklausiau, jis atsakė žinąs, jog tėvas buvo kaltas. Daugiau Dumbldoras atsisakė kalbėti apie tą liū dną įvykį, nors daugelis mėgino jį klausinėti.
Kai kas netgi gyrė jo tėvo poelgį manydami, kad ir Albas nekenčia Žiobarų. Jie visi smarkiai klydo: kiekvienas, kuris pažinojo Albą, būtų paliudijęs, kad jis niekada nerodė nė menkiausio priešiškumo Žiobarams. Iš tiesų, ryžtingai stojęs ginti Žiobarų teisių, vėlesniais metais jis įgijo daugybę priešų. Tačiau per kelis mėnesius pats Albas išgarsėjo labiau už tėvą.
Pirmųjų mokslo metų pabaigoje apiejį jau visi kalbėjo ne kaip apie Žiobarų nekentėją, o kaip apie visų laikų gabiausią šios mokyklos mokinį. Tie, kurie turėjome 20 II I n memoriam garbės būti jo draugais, ne tik naudojomės jo pagalba ir padrąsinimais, kuriuos jis dosniai dalydavo, bet ir ėmėme jį pavyzdžiu.
Vėliau jis man prisipažino jau tada supratęs, jog multi slim ispanija didžiausias malonumas - mokyti. Jis ne tik laimėdavo visas mokykloje įsteigtas premijas, bet ir nuolat susirašinėjo su žymiausiais savo laikų magijos veikėjais, tarp jų su Nikolu Flameliu, garsiuoju alchemiku, Batilda Maišine, žymia istorike, ir Adalbertu Vaflingu, magijos teoretiku. Atrodė, jog Dumbldoras padarys žaibišką karjerą, vienintelis klausimas, kada jis taps ministru.
Nors vėlesniais metais dažnai būdavo pranašaujama, kadjis jau jau gauna šį postą, pats niekada netroško būti ministru. Po trejų metų į Hogvartso mokyklą įstojo Albo brolis Aberfortas. Jie buvo nepanašūs: Aberfortas niekada nemėgo sėdėti prie knygų ir, ne taip kaip Albas, ginčus mieliau spręsdavo dvikova, o ne protinga diskusija.
Tačiau neteisinga būtų manyti, kaip kai kurie darė, kad broliai nebuvo draugai. Jie sugyveno visiškai gražiai, kiek įmanoma tokiems skirtingiems berniukams.
Aberforto naudai reikia pasakyti, kad gyventi Albo šešėlyje negalėjo būti itin smagu. Būdamas jo draugu kiekvienas rizikavo būti užgožtas, o kad esi jo brolis, nuo to nė kiek ne maloniau. Baigę Hogvartsą, abu su Albu ketinome tradiciškai pakeliauti po pa saulį, aplankyti kitų kraštų burtininkus, pasižiūrėti, kaip jiems sekasi, ir paskui užsiimti savo karjera. Bet pamaišė tragedija.
Prieš pat kelionę mirė Albo motina Kendra ir Albas liko šeimos galva, vieninteliu maitin toju. Atidėjęs kelionę, nuvykau bambos lazdele degantys riebalų magnetai Kendros laidotuves pareikšti velionei paskutinės pagarbos, paskui vienas leidausi į kelią. Albas turėjo rūpintis jaunesniuoju broliu ir sesute, aukso buvo paveldėjęs mažai, tad nebuvo nė kalbos, kad jis vyktų su manimi.
Tuo gyvenimo tarpsniu mes bendravome mažiausiai. Aš Albui rašiau laiškus, juose galbūt beširdiškai nupasakodamas kelionės stebuklus - pra dedant tuo, kaip Graikijoje tik per plauką išsigelbėjau nuo chimerų, 21 H ari s P oteris baigiant Egipto alchemikų bandymais.
Jo laiškai man mažai ką sakė apie jo bambos lazdele degantys riebalų magnetai būvį, kuris bambos lazdele degantys riebalų magnetai talentingam burtininkui tikriausiai atrodė beviltiškai nuobodus.
Įsijautęs į savo nuotykius, metams ir kelionei bai giantis išgirdau, jog Dumbldorą užgriuvo dar viena nelaimė - mirė jo sesuo Ariana. Nors Ariana jau seniai sirguliavo, smūgis, ištikęs iškart po motinos mirties, broliams buvo itin skaudus. Visi artimiausi Albo bičiuliai - aš save priskiriu tiems laimingiesiems - sutaria, kad Arianos mirtis ir kaltės jausmas dėl jos nors jis buvo visiškai nekaltas Albui paliko neišdildomą žymę visam laikui.
Grįžęs namo radau jaunuolį, kenčiantį ne pagal savo amžių. Albas buvo santūresnis nei pirma ir ne toks lengvabūdiškas. Jis kentėjo ir dėl to, kad Arianos mirtis jų su Aberfortu nesuartino, priešingai -jie tik labiau susvetimėjo. Ilgainiui tai praėjo; vėlesniais metais juodu jei ir netapo artimi, bent jau nebebuvo svetimi. Tačiau jis labai retai kalbėdavo apie tėvus ar Arianą, ir draugai išmoko patys jų neminėti. Kitų plunksnos aprašys vėlesnių metų pergales.
Neišmatuojamas Dumbldoro indėlis į magijos aruodą, įskaitant dvylika jo t tauta geriausias svorio metimas būdų, kaip panaudoti slibinų kraują, pravers ateities kartoms - taip pat jo išmintis, kurią jis parodė būdamas Vyriausiuoju Vizengamoto teisėju. Sakoma, jog niekas neprisimena kitos tokios burtininkų dvikovos, kokia m.
Liudytojai aprašė siaubą ir susižavėjimą, kuriuos jie jautė stebėdami šių nepaprastų burtininkų kovą. Dumbldoro pergalė, jos įtaka laikoma magijos istorijos persilaužimu, svarba prilygstančiu nebent Tarptautiniam slaptumo statutui ar To, Kurio Nevalia Minėti, žlugimui. Albas Dumbldoras niekad nebuvo išpuikęs ar tuščiagarbis; kiekvienas žmogus, kad ir koks menkas, jam buvo kuo nors vertingas. Manau, to kios ankstyvos netektys išugdė jam didį žmogiškumą ir atjautą.
Nemoku apsakyti, kaip man stigs jo draugystės, bet mano liūdesys yra niekis, palyginti su magijos pasaulį apėmusiu gedulu. Neginčytina, kadjis buvo kūrybingiausias ir mylimiausias Hogvartso direktorius.
Albas žuvo taip, 22 II I n memoriam kaip gyveno: visada tarnaudamas didesniajam gėriui ir, kaip ir pirmąją mūsų pažinties dieną, iki paskutinio atodūsio pasirengęs paduoti ranką slibinų vėjaraupiais sergančiam berniukui. Baigęs skaityti, Haris tebežiūrėjo į nekrologo fotografiją. Įprastinė švelni Dumbldoro šypsena, tačiau net laikraštyje jo žvilgsnis per pusinių aki nukų viršų atrodė kiaurai permatantis Harį. Haris jautė, kaip liūdesys susimaišo su pažeminimu.
Jis manė, kad pažįsta Dumbldorą kaip nuluptą, bet pasirodžius nekro logui turėjo prisipažinti beveik jo nepažinojęs. Niekad nebandė įsivaiz duoti Dumbldoro vaikystės ar jaunystės, sakytumjis visada būtų buvęs toks, kokį Haris matydavo: orus žilaplaukis senolis.
Tiesiog juokinga mintis, kad Dumbldoras kadaise buvo paauglys; lygiai kaip mintis, kad Hermiona kvaila arba Šiknašaudys Pliurzius - draugiškas padarėlis. Jamniekad neatėjo į galvą paklausti Dumbldorą apiejopraeitį. Beabe jonės, būtų atrodę keistai ar net įžūliai, be to, visi žinojo, kad Dumbldoras dalyvavo legendinėje dvikovoje su Grindelvaldu, todėl Hariui neatėjo į galvą klausinėti Dumbldorą, kaip ten buvo ar apie kitus jo žygdarbius.
Ne, juodu visada kalbėdavo apie Harį, Hario praeitį, Hario ateitį, Ha rio planus Matau save, laikantį storų vilnonių puskojinių porą. Patį laikraštį numetė ant šiukšlių krūvos ir atsisuko į kambario gi lumą.
Haris priėjo, nustūmė šukelę ir paėmęs išskleidė laikraštį. Anksti rytą, ištraukęs iš pašto pelėdos snapo susuktą dienraštį, jis tik žvilgtelėjo į 23 H ari s P oteris pirmą antraštę ir numetė pamatęs, jog rašoma ne apie Voldemortą. Taigi jis tik dabar pastebėjo, ką buvo pražiopsojęs. Tad btent apie tokius BDUS, kaip vien ar kit, mums skautams kasdien stovyklo-je reikaling, o gal tik iaip smag pairti, veiksm padaryti paprastesniu ir ketinama papasakoti ioje knygutje.
O jei jau taip ikart atskleisti visas paslaptis, tai suinosi, kad didiausias imini-us, technologas ir iradjas, kartais yra tik paprasiau-sias tinginys, kuris sugalvo-ja, kaip dar labiau palengvinti vien ar kit, gal ne visada irdiai malon, darb.
BUDK,technologijos kilo i graik kalbos odi ,techne menas, amatas ir svorio netekimas nuotakoms svoka, mokslas. Taigi tai reikia amato moksl, arba bdo kuriuo tu kak gamini paaikinim, tyrinjim. Skautas yra tas mogus, kuris net neinodamas kaip, stengiasi padti kitam. O kad galtum padti netikiausioje situacijoje, reikia nebijoti imtis nauj dalyk, stengtis suinoti kuo daugiau apie visk kas aplinkui, ir bandyti, eksperimentuoti, ir nebijoti suklysti.
Tad is rinkinlis yra skirtas paiam pabandyti nesudtingus bandymus sueig metu, ar namuose, o kai kuriuos netgi galima bandyti atlikti gamtoje. Kuo daugiau ibandysi, tuo gi daugiau suprasi, kas kaip vyksta gamtoje, ir bus paprasiau paiam kurti BDUS, kaip patogiau ar domiau gyventi gamtoje. Tikiuosi, gal kas i i bandym patiks ir galsit pritaikyti, savo bambos lazdele degantys riebalų magnetai papuoimams, veikloms, ar skautiko kermoiaus prekms. Bandymams prireiks keleto nesunkiai gaunam mediag.