Loškite tikras melburno svorio metimo šeimininkes

Po pusės metų juos susodino į sunkvežimius, nuvežė prie jūros ir išplukdė į naują žygį Siame; visas jų tūkstantis, kaip silkės suspausti alyvuotame kažkokio laiviūkščio korpuse, tris dienas plaukė į Singapūrą, paskui pėsti patraukė į Čangio kalėjimą. Jis įtikinėjo, įkalbinėjo, paskui rei­ kalavo, kad karininkai dirbtų, tam nesiliaujančiam žaliam siaubui vis smarkiau slegiant jų niežais išbertus kūnus ir išgverusius vi­ durius, karščiuojančias galvas ir purvinas opomis nusėtas kojas, jų amžinai triedžiančias subines. Maža to, labai greitai persisotino audringu aukštuo­ menės gyvenimu ir apsimestiniu linksmumu, taip žavėjusiu ją pirmosiomis dienomis.

Mes, lietuviai, labai didžiuojamės, kad likome paskutiniai pagonys Europoje — ir vis per tuos neįbrendamus miškus ir brūzgynus.

Uploaded by

Jau Daukantas rašė, kad lietuviškų girių takais tik pakinkytas šuva prasibrautų, taigi kyla natūrali išvada, kad kultūra ir civilizacija nepraeis, nebent nukristų ant galvos tiesiai iš dangaus.

Bet baisiausia, kad mums ir dangų medžiai užstojo — užtatai ir pats vyriausias dievas Perkūnu pavadintas, mat ir jo nesimatė, tik girdėjosi, kad piktai gruma. Taigi nenuostabu, kad imi garbinti tai, ką matai — medį arba kelmą.

Ir šiandienos situacija, kodėl nėščia moteris lieknėja 80 procentų lietuvių laiko save katalikais, praktikuojančiais kartu su raganomis, burtininkais, aiškiaregiais ir bioenergetikais, liudija, kad į Gutenbergo išradimą ir dabartės kreivai žiūrima. Ogi visa vakarietiškoji civilizacija, vargais negalais pro velniškus brūzgus prasibrovusi, rizikuoja susilaukti šv.

Brunono likimo. Dėl šitos medžių gausos, verčiančios lietuvį nosimi arti velėną, o ne dangop akis kelti, tautą kamuoja skurdus filosofinės minties palikimas.

Elizabeta palengva nusileido laiptais į vestibiulį ir pasuko už kampo ketindama sugrįžti pas Aleksandrą, bet jai taip virpėjo keliai, kad norėdama išsilaikyti ant kojų buvo priversta stabte­ lėti ir atsiremti ranka į sieną. Janas Torntonas Praeis kažkiek dienų, ir ji stosis jo akivaizdoje. Apie tai pagalvojus, susvaigo galva, o baimė, neapykanta ir panieka smaugte smaugė.

Prisiminkime I. O turint galvoje atgimstančią pagonybę, globalizuotą rinką ir krūmais beigi brūzgais sėkmingai apaugančią mūsų politikų sąžinę ir sveiką protą, Mieželaičio herojus atrodo toks pat neįtikimas, kaip Uspaskichas profesoriaus kailyje.

Žmogus, neturintis dvasinio gyvenimo, niekados neišeis iš girios ir nesiliaus garbinti medžio.

Jis trokš gyventi ir būti palaidotas su žirgais, tarnais ir rakandais, kad ir atsikėlęs iš numirusių darytų tą patį. Nenustebčiau, jei egzistuotų pomirtinė nomeklatūra, tik neaišku, kokias interesų sferas ten dalintųsi. Žalia spalva loškite tikras melburno svorio metimo šeimininkes būti labai gūdi.

Perauganti į juodumą. Ir visgi — tai rezistencijos spalva, o rezistencija niekados nesibaigia.

Nesibaigia ir dabar, kai mūsų kūnas įkalintas daiktų pasaulyje. Kai teigiama, jog žmogui reikalingiausia — teisė į materialinę gerovę.

Daugelis sutiko su pasiūlymu, tikėdamiesi kaime gauti maisto ir susitikti su savo šeimomis, esančiomis žydų ūkiuose. Zakas su draugais nakvodavo kaimuose.

Ir jeigu siela yra tik augalo dalis, net tada ji priešinasi tokiam suvokimui ir, nugalėdama žemės inerciją, kyla į saulę. Geltona Tapatindami geltoną su kūrybiniu genijumi, neretai pamirštame, kad genialumas — baisus dalykas, per plauką nuo beprotybės.

Saulė — toks šviesulys, kurio traukos laukui neįmanoma priešintis. Taigi tą dėsnį, kurio valia sukamės aplink pavojingą šviesulį nepavojingu atstumu, galima vadinti gelbstinčia inercija.

Šią inerciją materialiu pavidalu man įkūnija gintaras. Jo inkliuzai panašūs į mažyčius užkonservuotus numirėlius, kurie, kad ir neturėdami žmogiškų bruožų, nusmelkia kosminės vienatvės jausmu.

Nejauku nešiotis ant kaklo iki nariuotakojo evoliucionavusio protėvio palaikus, nors pirmykštėse gentyse tai laikoma pagarbos ženklu, o civilizuotose — tiesiog madinga. Žmogui baisiai sunku nusikratyti fetišų, kokie jie bebūtų, politiniai ar kultūriniai, visuomeniniai ar individualūs. Rusai, kurie nenori laidoti mauzoliejuje gulinčio revoliucijos vado, tiki galbūt ne tuo, kad jis ims ir netyčia prisikels.

Paprasčiausiai jiems atrodo, kad atiduodant vado kūną žemei, kirminams suėsti atiduodama ir šlovingoji komunizmo idėja.

Document Information

Kai ji guli karste, tegu ir pageltusi kaip parmezano sūris — saugiau ir ramiau. Panašiai ir pas mus — kai idėja laikoma po loškite tikras melburno svorio metimo šeimininkes gaubtu, daugiau galimybių, kad ji nesupelys ir nepašvinks.

Susidūrusi su realiomis gyvenimo situacijomis, ji neišlaiko. Suzmenka kaip supuvęs obuolys. Tą liudija liberaliųjų idėjų krizė Lietuvoje.

Krizė — tai liga, o liga — haliucinacijų ir košmarų metas. Mitinio vidurdienio spalva, kai saulė sustoja zenite ir, stojus šmėkliškai tylai, pasirodo ano pasaulio dvasios. Šitą kraupią folklorinę situaciją aptikau dar vaikystėje, skaitydama J.