Vaikytis žvėries svorio
Įvairiais duomenimis kasmet Afrikoje subrakonieriaujama apie 30 dramblių. Olose reikėjo stambesnių, ištvermingų šunų, kad išvytų žvėrį ar ištemptų žvėrį, prireikus — bėgtų paskui jį pėdomis, o siauruose urvuose dirbo smulkūs, lankstūs, maža krūtine, sugebantis įlįsti į atokiausius kampelius terjerai. Į kiekvieną sunkų darbą palaipsniui atkeliauja pasitenkinimas, ir negalime išskirti dienos ar akimirkos, kai kančia baigiasi ir ateina malonumas. Iki m. Mokydamasis Oksforde jis iš pienininko įsigijo savo pirmąjį terjerą Trump — baltą šiurkščiaplaukę kalę rudomis dėmėmis prie galvos ir uodegos pagrindo.
Tokių aukštų ir ilgų stirnos šuolių, kai žvėries kanopos iškildavo net virš aukštų dilgėlių, dar nebuvau matęs. Kiek nutolęs raguotis vėl pradėjo šokinėti, atsispirdamas visomis keturiomis kojomis ir iššokdamas virš žolynų. Ilgai dar plūdo mane stirninas, vis pamažu toldamas durpyno sąžalynuose.
Suprantamas jo apmaudas. Tačiau ne mažiau apmaudu buvo ir man, nes, užsižaidęs su ožiu, galutinai pamečiau iš akių gražuolį mėlyngurklės patinėlį, ir, žinoma, neradau šių paslaptingų giesmininkų lizdelio. Užtat smagiai pasijuokiau iš apsikvailinusio ožio Per daug įsijautė Kitą kartą durpyno brūzgynais broviausi per audrą. Eiti reikėjo prieš vėją, tad lietaus šuorai skaudžiai čaižė veidą ir vaikytis žvėries svorio nuleidęs galvą. Įžengęs į mažą krūmais neapaugusią aikštelę, kilstelėjau aukštyn akis norėdamas apsižvalgyti.
Aikštelės pakraštyje pamačiau stirniną. Nusigręžęs nuo manęs ožys energingai ragais talžė šaltekšnio krūmą. Man buvo įdomu, kaip arti mane prisileis stirninas, tad nusprendžiau prie jo prisėlinti. Žingsnis po žingsnio krūmų pakraščiu stūmiausi prieš vėją.
Lietpalčio skvernus surišau mazgu, kad jie neplevėsuotų ir nekeltų įtartino triukšmo. Rankose kaip ietį laikiau vaikytis žvėries svorio karklo stiebo pasidarytą lazdelę. Bet vėlgi — tai ne žaisliukas! Jaunesnius nei 6 metų vaikus palikti vienus be priežiūros su terjerais nerekomenduojama! Tiesiog tokį elgesį jie priima kaip pavojų savo gyvybei, todėl nuo nemalonių pojūčių stengiasi išsisukti visais įmanomais būdais.
Be to, savo judrumu, šokinėjimu gali išversti mažylį iš kojų, o šis — krisdamas susižeisti.
Jie šauniai sutaria su gerai besielgiančiais vaikais, daugybė jaunų šeimų augina PJRT, bet jei jūsų vaikui yra leidžiama viskas, atsisakykite minties įsigyti terjerą. Jiems reikalingi nemaži fiziniai krūviai, ilgesni pasivaikščiojimai, kad galėtų išlieti energiją ir taisyklingai vystytis.
Tam puikiai tinka ir agility — sportas su šunimis čia Parsonai — viena populiariausių veislių. PJRT puikiai pasiduoda dresūrai — ne veltui juos dažnai galima išvysti vaidinant reklamose, kino filmuose ar parodomosiose dresūros programose. Bet reikia pažymėti, kad dirbant su jais reikia tikrai daug kantrybės ir atkaklumo.
Jie lengvai supranta ko iš jų norima, bet va kaip tai užtvirtinti — šeimininko sugebėjimų išbandymas… Griežta dresūra ar muštras jiems netinka — norimo rezultato pasieksite tik tarpusavio supratimu ir žaidimo forma. Jei terjeras tą dieną nebus nusiteikęs mokytis — galite net nevargti, rezultate tik susigadinsite vaikytis žvėries svorio ir vis tiek nieko nepasieksite.
Nenusiminkite, nes mokosi jie noriai ir tikrai turi tam gabumų. Jų neišmokysi tiksliai kaip laikrodis vykdyti komandų tam labiau tinka tarnybinės veislėsbeatodairiško paklusnumo, greičiau jie linkę improvizuoti ir vykdyti komandas tik jiems būdingu stiliumi — su humoru. Mušamas terjeras gali tapti agresyvus arba pernelyg bailus. Tiesiog jiems reikalinga disciplina ir atitinkamas tonas, primenantis kas galima, o kas — ne.
Neauklėjamas PJRT gali būti tikras chuliganas. PJRT labai prisiriša prie žmonių ir juos nuoširdžiai myli mokėdamas ir prajuokinti, ir prisimeilinti, ir nustebinti savo vis naujais sugebėjimais.
Mylimą šeiminką jis pasiryžęs lydėti visur ir visada, jei būtų galimybė, jis sekiotų paskui kaip šešėlis…Žmogaus kompaniją jis vertina labiau negu šunų, bet šeimoje visgi mėgsta išsirinkti vieną autoritetą ir griežtai laikosi hierachijos laiptų. Savo būdu jie linkę dominuoti visur, todėl nuolat tikrina savo galimybių ribą ir vis bando tapti lyderiais šeimoje ir tarp gentainių.
Nenusileiskite, nes vieną dieną pajausite, kad vaikytis žvėries svorio mažas gudruolis jau valdo situaciją! Kaip bet kuris terjeras, kartais mėgsta pasipešti — dėl konkurencijos, noro dominuoti, pavydo, saugodamas teritoriją arba žaisliuką. Medžioklinis instinktas. Ne bėda, jei jūs nemedžiojate, bet privalote suvokti, kad vaikytis katiną kieme arba kiškį laukuose, pakelti balandį į orą — verčia jo prigimtis… Medžioklės instinktas verčia šį mažą šunelį nuolat veikti!
O jei namuose turite kitokių smulkių gyvūnų, gali pradėti juos medžioti. Supažindinus juos nuo mažumės, įmanoma auginti drauge, bet palikti be priežiūros griežtai nerekomenduojama. Jei namuose jau yra katinas, mažas šuniukas susigyvens, bet suaugusiam šuniui į namus atnešti kačiuką — tabu!
Pastoriaus Džeko Raselo terjerai laikomi viena sveikiausių šunų veislių, nes veisant vaikytis žvėries svorio ilgai laikytasi itin griežtų sveikatos reikalavimų — buvo tikrinama klausa, regėjimas, sąnarių būklė ir psichika. Iš jų rimčiausios genetinė liga — labai retai, bet pasitaikantis kurtumas arba dalinis kurtumas, todėl nerizikuokite pirkti šunelį iš nepažistamų rankų ar nepatikimų veisėjų.
Praėję sveikatos patikrą ir turintys menkiausių sveikatos sutrikimų atsakingų veisėjų šuniukai buvo nebeveisiami ir sterilizuojami.
Ilgą laiką šie terjerai gyveno tiesiog tvartuose, fermose, dirbdavo sunkiomis sąlygomis medžioklėse, kur patirdavo didelius fizinius krūvius, todėl išlikdavo tik stipriausi ir atspariausi šunys. Dabar, nebelikus natūralios atrankos, ir ne visuose klubuose reikalaujant tokios griežtos sveikatos kontrolės, kiek padaugėjo nerimtų susirgimų, bet šių šunų jokiu būdu nebutų galima priskirti prie probleminių.
Kaip baltakailiai tas pats kaip žmonėse — baltaodžiaigali būti jautresnės odos, linkę į alergijas, bėrimus ar virškinimo sutrikimus. Paprastai šios problemos išprendžiamos tinkamai parinkus ar pakeitus kokybišką ėdalą.
PJRT nebūtina ypatinga priežiūra, dietų laikymasis, tereikia laiku paskiepyti bei tinkamai maitinti. Visų tipų kailio priežiūra nesudėtinga.
Kadangi tai neišrankus ir ištvermingas šuo, nuo mažens pripratinus ir įrengus tinkamą voljerą su šilta būda, galima laikyti netgi lauke. Be abejo, gyvendamas namuose, šis augintinis atneš daugiau džiaugsmo. Pastoriaus Džeko Raselo terjerų mylėtojai nesiūlo įsigyti šio šuns svajojantiems vien apie parodinę šlovę.
Gal šiems terjerams ir trūksta išskirtinio grožio, bet jų charakteris nesulyginamas su jokia kita šunų veisle. Ir čia taip norisi priminti posakį — svarbu ne išorė, o vidus!
Taigi, jeigu jūs esate energingas, turintis humoro jausmą, nesate nervingas, mėgstate pasivaikščiojimus gamtoje ar sportą ir priimate PJRT toks koks yra — galite rinktis PJRT ir mėgautis jo puikia kompanija bei džiaugsmu, kurį jis tikrai suteiks. Tai šuo ne kiekvienam, bet jis iš tiesų vaikytis žvėries svorio.
Ir kas jau atidžiau susipažino su šia veisle, niekada nesumaišys jos su jokia kita, kurio tipo Raselo terjeras bebūtų… JRT ir PRT — kame skirtumas? Džeko Raselo terjerus poravo su tuo metu populiariais Silihemo, Vakarų Škotijos baltaisiais, Kerno terjerais, Valų korgiais pembrukais.
Deja, dauguma šių eksperimentų nepasiteisino. Šis šlovės pažadas, jog kiekvienas iš mūsų, iš tiesų pasirinkęs Dievą, galės ištverti šį ištyrimą, gaus pritarimą ir patiks Jam, yra beveik neįtikimas ir įmanomas tik per Kristaus veikimą.
Patikti Dievui… būti tikrąja dieviško džiaugsmo dalimi… būti Dievo mylimam — ne iš bėdos užjaustam, bet su pasigėrėjimu mylimam, taip, kaip menininkas gėrisi savo kūriniu ar tėvas sūnumi. Mūsų mintims, atrodo, be galo sunku ar net neįmanoma išlaikyti vaikytis žvėries svorio šlovės svorį ar naštą. Bet taip yra. O dabar pastebėkime, kas vyksta. Jei būčiau atmetęs autoritetingą Šventojo Rašto šlovės vaizdinį ir likčiau įnirtingai įsikabinęs į miglotą pirminį savo troškimą, kaip vienintelę nuorodą į Rojų, nebūčiau pamatęs sąsajos tarp mano troškimo ir krikščioniškojo pažado.
Galiausiai, savo nustebimui, sekdamas tai, kas šventuose raštuose atrodo klaidu ir atstumia, atrandu sąsają, kuri yra visiškai aiški. Krikščionybė mane moko viltis šlovės. O ji, pasirodo, užpildo mano pamatinį troškimą ir atskleidžia dar vieną iki šiol nepastebėtą šio troškimo elementą.
Paliovęs gilintis į savo norus aš pradėjau geriau suprasti, ko iš tikrųjų noriu. Prieš kelias minutes bandydamas apibūdinti mūsų dvasinius troškimus, praleidau vieną keistą jų savybę. Ją mes dažniausiai pastebime vaizdiniui išnykus: kai nutyla muzika ar natūraliai šviesai nebeapšviečiant gamtos.
Kelias minutes gyvenę iliuzijoje, jog priklausome pasauliui, atsibundame ir suprantame, kad jis nė neegzistuoja. Mes buvome tik paprasčiausi žiūrovai. Grožis šypsojosi, bet ne tam, kad mus pakviestų, jo veidas buvo atsuktas į mūsų pusę, bet ne tam, kad žvelgtų į mus.
Likome nepakviesti, nepriimti į šį šokį. Taip, tai, žinoma, tiesa. Tačiau tiesa apie šią žinią yra sumišusi — kaip kartėlis susimaišo su saldumu — nes panašu, jog ši žinia yra skirta ne mums. Ji yra tik mūsų nugirsta. Kartėlis atspindi ne pasipiktinimą, o greičiau skausmą. Nedrįstame klausinėti, o verčiau kenčiame ir tveriame. Mūsų begalinis noras šioje visatoje nebūti pašaliečiais, troškimas būti pripažintais, išgirsti vaikytis žvėries svorio, sujungti bedugnę, žiojinčią tarp mūsų ir realybės, vaikytis žvėries svorio tai mūsų nenumaldoma paslaptis.
Tad šlovės pažadas, kūnas liekninamasis amsterdamas iš šios perspektyvos, tampa glaudžiai susietas su mūsų vidiniu troškimu.
Šlovė — tai artimas ryšys su Dievu, Dievo priėmimas, atsakas, pripažinimas ir pakvietimas į visa ko, kas tik yra, šerdį. Pagaliau, durys, į kurias beldėme visą savo gyvenimą, bus atvertos. Tačiau tai — Naujojo Testamento kalba. Paulius pažada, jog tie, kurie mylės Dievą, bus Jo pažinti 1 Kor 8, 3nors mes tikėtumėmės priešingo — patiems pažinti Dievą.
Džeko Raselo terjeras
Tai tikrai keistas pažadas. Negi Dievui nėra žinoma visa per visus laikus? Tačiau ši žinia tarsi aidu ataidi iš dar vienos Naujojo Testamento eilutės.
Atsitrauk nuo manęs. Mes galime būti palikti užribyje, visiškai ir galutinai atstumti, absoliučiai ignoruojami. Iš kitos pusės, galime būti pakviesti vidun, priimti, įvertinti. Kiekvieną dieną žengiame tarsi skustuvo ašmenimis tarp šių dviejų neįtikėtinų galimybių.
Akis į akį su „ožiais“
Tad mūsų visą gyvenimą besitęsianti nostalgija, mūsų troškimas visatoje susitikti su tuo, nuo kurio jaučiamės atskirti, užeiti į vidų pro tas duris, kurias visą laiką matėme tik iš išorės, yra ne paprasčiausia neurotiška fantazija, bet gryniausias mūsų esamos situacijos konstatavimas.
Būti pakviestam į vidų, visiškai neatsižvelgiant į turimus nuopelnus, būtų šlovė ir garbė, įsisenėjusio skausmo užgydymas. Čia atsiveria kita šlovės prasmė — šlovė kaip švytėjimas, kaip didybė, šviesa. Mums lemta šviesti kaip saulei, mes esame tarsi Aušrinė žvaigždė.
- Marihuanos poveikis riebalų nuostoliams
- Maži paprasti svorio metimo pokyčiai
- Prasideda vestuviniai stirninų šėliojimai.
- Ypač judrus,tvirtas, kiek ištęsto formato, tačiau itin kompaktiškas, nedidelio ūgio terjeras.
- 40 mesti svorį
- Spaudoje-naujienos-straipsniai - rasuredija.lt Pokalbiai prieš ir po - ()
- Afrikinio dramblio medžioklė – Danila Hunt
- Skirtumas tarp šių grupių ne tik geografinis.
Regis, ir pats pradedu tai suprasti. Tam tikra prasme Dievas mums jau davė Aušrinę žvaigždę — jei pakankamai anksti atsikeli, gali šia dovana mėgautis ne vieną giedrą ankstyvą rytą. Ko gi daugiau begalime norėti? O taip, iš tikrųjų mes norime daug daugiau. Norime to, apie ką estetikos knygose retai teužsimenama, tačiau ką puikiai išmano poetai ir kas randama mitologijoje.
Vaikytis žvėries svorio matyti tik grožio, nors, dievaži, tai jau yra pakankama dovana. Mes trokštame to, kas yra sunkiai apsakoma žodžiais — būti vienovėje su mūsų regimu grožiu: pasinerti į jį, įsileisti tą grožį į save, maudytis grožyje ir tapti jo dalimi.
Štai kodėl orą, žemę, vandenį apgyvendinome dievais ir dievybėmis, nimfomis ir elfais.
Tačiau per šias dievybes mes negalime mėgautis tuo grožiu, šlove ir jėga, kurių vaizdinys yra pati Gamta. Štai kodėl poetams pavyksta mus apžavėti mielu melu. Jie rašo tarsi vakaris vėjas iš tikrųjų galėtų įsisukti į žmogaus sielą, nors taip nėra.
Jie rašo, jog iš tylaus šnabždėjimo gimęs grožis uždengs žmogaus veidą, bet tai — netiesa. Na, kol kas netiesa.
C. S. Lewisas. Šlovės svoris
Jei Šventojo Rašto vaizdinius priimtume tiesiogiai, jei tikėtume, kad Dievas vieną dieną mums duos Aušrinę žvaigždę ir leis apsisiausti saule, tokiu atveju galėtume įtarti, kad senoviniai mitai ir šiuolaikinė poezija gali būti arti tiesos — kaip pranašystė.
Gyvendami dabartyje mes esame pasaulio išorėje, tiksliau sakant, kitoje durų pusėje. Mes įžvelgiame ryto gaivumą vaikytis žvėries svorio tyrumą, bet tai nepadaro mūsų tyrų ir gaivių. Mes negalime susilieti su mūsų regimu grožiu. Tačiau kiekviename Naujojo Testamento puslapyje sklando gandas, kad taip tęsis ne visą laiką.
Kažkurią dieną Dievo valia mes pateksime į vidų. Tuo metu, kai žmonių sielos taps tobulai paklusnios, tarsi negyvosios gamtos kūriniai, ant žmonių nusileis šlovė.
Tokia šlovė, kurios šviesoje Gamta nublanks kaip pirminis eskizas.
Gamta yra mirtinga. Mes ją pergyvensime. Kai visos saulės ir visi ūkai pranyks, kiekvienas iš jūsų vis dar bus gyvas. Gamta yra tik vaizdinys, tik simbolis.
Bet tai yra simbolis, kurį Šventasis Raštas ragina mane naudoti. Mes esame pašaukti įeiti per Gamtą, už jos, į tą didį grožį, kurį ji protarpiais atspindi. Ir ten, už Gamtos, mes valgysime vaisius nuo gyvybės medžio. Dabar, jei jau esame atgimę Kristuje, mūsų dvasia gyvena Dievuje, bet protas, o ypač kūnas, gyvybę iš Jo gauna per didžiulį atstumą — per mūsų protėvius, per maistą, per daleles. Dievas, kurdamas pasaulius, savo kūrybingu ir mylinčiu apkabinimu materiją pripildė energijos, kurią mes pažįstame kaip fizinius malonumus.
Ir nors juos galime patirti tik dalinai, jie vis tiek yra per dideli mūsų suvokimui. Koks neapsakomas patyrimas būtų gerti iš šaltinio ištakų, jei jau dabar skonėjimasis žemupio vandeniu yra toks svaiginantis? Vis dėlto aš tikiu, jog ateityje mūsų tai laukia. Žmogus yra sukurtas skonėtis džiaugsmu iš džiaugsmo šaltinio. Ir visus įspėju nė nebandyti įsivaizduoti. Būtinai turiu pasakyti dar vieną dalyką: klaidinga yra manyti, jog po mirties bus prikelta vaikytis žvėries svorio dvasia arba tai, kad prikeltas kūnas bus nejautrus.
O kol kas — kryžius eina pirma karūnos, ir rytoj išauš pirmadienio rytas. Negailestingose pasaulio sienose atsivėrė plyšys ir mūsų didis Kapitonas kviečia juo sekti ir eiti vidun. Pagrindas čia, žinoma, — Jo sekimas. Nepaisant to, gali pasigirsti klausimų, o kokia gi praktinė nauda iš šių mano vaikytis žvėries svorio pasimėgavimu išsakytų svarstymų?
Sugalvoju bent vieną dalyką. Kiekvienas iš mūsų gali būti truputį per daug susirūpinęs savo būsima pomirtine šlove. Tačiau taip pat labai menka tikimybė, kad mes būsime per daug ir per giliai susirūpinę savo artimo pomirtine šlove. Mano artimojo būsimos šlovės svoris, našta, nešulys kiekvieną rytą turėtų būti uždedamas man ant pečių. Tas nepakeliamai sunkus nešulys, kurį panešti gali tik mano nuolankumas ir kuris sulaužys kiekvieną puikybės kuprą. Tik pagalvokime, kaip svarbu suprasti, jog gyvename potencialių dievų ir deivių visuomenėje, kur bet kuris, net pats nykiausias ir neįdomiausias asmuo, vieną dieną gali tapti būtybe, kurią išvydę netrokšime nieko kito, kaip tik gali žmogus numesti svorio šlovinti ir girti arba priešingai — baisėtis tarsi juodžiausiu košmaru.