Tikintis dievas dėl antgamtinio svorio, Tikintis dievas už antgamtinį svorio metimą - Svorio netekimas papildo prekybininkas joes.

Galiausiai jie kyla iš žmonių egoizmo bei puikybės, užnuodijančių ir visuomeninę aplinką. Krikščioniškasis apreiškimas didžiai skatina tokį asmenų bendravimą. Tokios teologinės tezės indėlis — be sakramentinio krikšto mirusių kūdikių autentiško džiaugsmo pripažinimas: jie tikrai yra vienybėje su Dievu tiek, kiek leidžia jų būvis. Šios vilties išsipildymo laidą ir kelionės maistą Viešpats saviesiems paliko tame tikėjimo sakramente, kuriame žmogaus užauginti gamtos pradai paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju, brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama dangaus puota.

Savo analizėje rūpestingai įvertinsime, kaip Tradicijoje naudotasi bibliniais liudijimais. Be to, aptardami teologinius principus 2 skyrius ir mūsų vilties pagrindus 3 skyriusišsamiau gilinsimės į atitinkamus Biblijos mokymus bei tekstus. Graikų tėvai Tik labai nedaug graikų tėvų domėjosi be krikšto mirusių kūdikių problema, nes šia tema Rytuose nebūta jokių nesutarimų.

Be to, jie kitaip suprato dabartinį žmonijos būvį. Graikų tėvų akimis, kaip Adomo nuodėmės padarinį žmonės paveldėjo pagedimą, juslingumą ir marumą, iš kurių jie gali būti atkurti per sudievinimo procesą, kuris tapo įmanomas Kristaus atperkamuoju darbu. Nuodėmės ar kaltės paveldimumo sąvoka, visuotinai paplitusi Vakarų tradicijoje, tokiai perspektyvai buvo svetima, nes nuodėmė čia gali būti tik laisvas ir asmeninis aktas [11]. Dėl šios priežasties grynai nekrikštytų kūdikių išganymo problemos imasi nedaug graikų tėvų.

Tačiau jie aptarinėja tokių kūdikių pomirtinį būvį ar situaciją, bet ne vietą. Šiuo atžvilgiu pagrindinė problema jiems yra įtampa tarp visuotinės išganingosios Dievo valios ir Evangelijos mokymo apie krikšto būtinumą. Pseudoatanazijas aiškiai patvirtina, kad nekrikštytas asmuo negali įžengti į Dievo karalystę. Jis, be to, teigia, jog nekrikštyti kūdikiai į Karalystę neįžengia, bet kartu ir neatiduodami pražūčiai, nes nėra nusidėję [12].

Sinajaus Anastazijas tai pasako dar aiškiau: pasak jo, nekrikštyti kūdikiai neina į Geheną. Tai ir viskas; jis nepareiškia savo nuomonės, kur jie iš tikrųjų eina, bet palieka jų likimą Dievo sprendimui [13]. Grigalius Nisietis vienintelis iš graikų tėvų parašė specialiai mirusių kūdikių likimui aptarti skirtą kūrinį De infantibus praemature abreptis libellum [14]. Grigalius reiškia savo nuomonę apie dorybę ir atlygį; jo požiūriu, Dievas neturi jokio pagrindo kaip atlygį duoti tai, ko tikimasi.

Dorybė būtų nieko verta, jei tie, kurie gyvenimą palieka per anksti nepraktikavę dorybės, iškart būtų įleisti į palaimą. Ar jie verti atlygio? Mėgautis tikru gyvenimu zoe, o ne bio atitinka žmogaus prigimtį ir to pasiekiama tokiu laipsniu, kokiu praktikuojama dorybė. Kadangi nekalto kūdikio nereikia apvalyti nuo asmeninių nuodėmių, jis tokiame gyvenime dalyvauja jo prigimtį atitinkančiu būdu savotiškai nuolatos tobulėdamas, kasdienis paštas tėtis netenka svorio savo galimybes.

Grigalius Nazianzietis nieko nerašo apie be krikšto mirusių kūdikių vietą ir būvį, tačiau šią temą išplečia dar vienu samprotavimu. Jis rašo, kad tokie kūdikiai teisingo Teisėjo nei giriami, nei baudžiami, nes jie skriaudą veikiau patyrė negu sukėlė. Graikų tėvai, viena vertus, moko, kad be krikšto mirusių kūdikių neištinka amžinoji pražūtis, nors jie ir nepasiekia tikintis dievas dėl antgamtinio svorio būvio kaip pakrikštytieji. Kita vertus, jie nepaaiškina, koks tokių kūdikių būvis ar kur jie yra.

Tikintis dievas už antgamtinį svorio metimą

Šiuo klausimu graikų tėvai rodo jiems būdingą apofatinį jautrumą. Lotynų tėvai Nepakrikštytų kūdikių likimas Vakaruose pirmą kartą tapo rimtų teologinių apmąstymų objektu per ginčus su pelagijonybe V a.

Šventasis Augustinas šio klausimo ėmėsi kaip atsako Pelagijui, mokiusiam, jog kūdikiai gali būti išganyti be krikšto. Pelagijus suabejojo, kad Pauliaus laiške romiečiams tikrai mokyta, kad visi žmonės nusidėjo per Adomą plg. Rom 5, 12 ir kad geidulingumas, kančia ir mirtis tapo nuopuolio padariniais [22]. Kadangi jis neigė, jog Adomo nuodėmė buvo perduota jo palikuonims, vos gimusius kūdikius laikė nekaltais.

Kova su Pelagijumi Augustiną paskatino teigti, kad be krikšto mirę kūdikiai pasmerkiami pragarui [24] ; tai darydamas jis nurodė Viešpaties priesaką Jn 3, 5 ir Bažnyčios liturginę praktiką. Kam gi maži vaikai, tikintis dievas dėl antgamtinio svorio naujagimiai, kuriems iškilęs mirties pavojus, nešami prie krikšto šaltinio, jei ne norint laiduoti jiems įžengimą į Dievo karalystę? Kam jie išstatomi egzorcizmo ir ekssuflacijos apeigoms, jei jų nereikia išlaisvinti iš velnio? Kam jie atgimsta, jei jiems nebūtina tapti naujiems?

Liturgijos praktika patvirtina Bažnyčios tikėjimą, kad visi paveldi Adomo nuodėmę ir iš tamsybių valdžios turi būti perkelti į šviesos karalystę Kol 1, 13 [26].

Tėra vienas krikštas, vienodas kūdikiams ir suaugusiesiems, ir jis skirtas nuodėmėms atleisti [27]. Jei kūdikiai krikštijami, tai šitai daroma dėl to, kad jie nusidėjėliai. Visiems reikia Kristaus kaip savo Išganytojo. Pasak Augustino, Pelagijus griovė tikėjimą į Jėzų Kristų, vienatinį Tarpininką 1 Tim 2, 5ir tikėjimą išganomosios malonės, jo laimėtos ant kryžiaus, būtinumu. Kristus atėjo nusidėjėlių išganyti.

Vienintelis vaistas nuo per gimimą perteikiamos Adomo nuodėmės yra krikštas. Nepakrikštytieji negali įžengti į Dievo karalystę. Neįžengusieji į Karalystę Mt 25, 34 teismo dieną pasmerkiami pragarui Mt 25, Dievas yra teisingas. Jei jis pasmerkia pragarui nekrikštytus kūdikius, tai tik todėl, kad jie nusidėjėliai.

Dievas nedaro nieko neteisinga neišrinktiesiems, nes visi verti pragaro [36]. Kodėl vieni yra pykčio, o kiti gailestingumo indai? Augustinas pripažįsta, jog to nepajėgia tinkamai paaiškinti. Jis tik su šv. Užuot smerkęs dieviškąją valdžią, jis siaurai interpretuoja visuotinę išganingąją Dievo valią [38].

Bažnyčia tiki: visi atperkami tik Dievo neužsitarnauto gailestingumo dėka, o pasmerkiami tikrai užsitarnautu nuosprendžiu.

Dievo valios teisingumu įsitikinsime kitame pasaulyje [39]. Kartaginos Susirinkimas m. Susirinkimas nedviprasmiškai vis dėlto neparėmė Augustino griežto mokymo apie be krikšto mirusių kūdikių likimą visų aspektų.

Augustino autoritetas Vakaruose buvo toks didelis, kad lotynų tėvai pvz. Viduramžių scholastika Per visus Viduramžius lotyniškieji teologai šia tema rėmėsi Augustinu. Geras to pavyzdys — Anzelmas Kenterberietis: jis mano, kad be krikšto mirę maži vaikai pasmerkiami dėl gimtosios nuodėmės ir laikantis Dievo teisingumo [43]. Hugonas Senviktorietis taip reziumavo bendrą mokymą: be krikšto mirę kūdikiai negali būti išganyti, nes 1 nėra priėmę sakramento ir 2 negali atlikti tikėjimo asmeninio akto, reikalingo sakramentui [44].

Anot šio mokymo, norint įžengti į amžinąjį gyvenimą po mirties, būtina būti nuteisintam savo žemiškojoje egzistencijoje. Mirtis padaro galą galimybei pasirinkti priimti ar atmesti malonę, t. Tokį mokymą, pataisiusį griežtą Augustino požiūrį, paskleidė Petras Lombardas: maži vaikai nesusilaukia jokių bausmių, išskyrus Dievo regėjimo stygių [46]. Tokia pozicija XIII a. Viduramžių teologams tai nekliudė laikytis pažiūros apie dvi o ne tris galimas žmogiškosios egzistencijos baigtis — dangaus palaimą šventiesiems ir dangiškosios palaimos stygių pasmerktiesiems ir be krikšto mirusiems kūdikiams.

Kadangi proto amžiaus nepasiekę vaikai nėra padarę realių nuodėmių, teologai priėjo prie bendros nuomonės, kad tokie nekrikštyti vaikai nejaučia jokio skausmo ar net mėgaujasi pilnutine prigimtine laime susivieniję su Dievu visomis prigimtinėmis gėrybėmis Tomas Akvinietis, Dunsas Škotas [49].

Tokios teologinės tezės indėlis — be sakramentinio krikšto mirusių kūdikių autentiško džiaugsmo pripažinimas: jie tikrai yra vienybėje su Dievu tiek, kiek leidžia jų būvis. Tomas Akvinietis, pavyzdžiui, primygtinai tvirtino, jog tik tikėjimas leidžia pažinti, kad žmogaus gyvenimo antgamtinį tikslą sudaro šventųjų šlovė, t. Kadangi toks antgamtinis tikslas pranoksta prigimtinį žmogaus pažinimą ir kadangi nekrikštyti kūdikiai nėra gavę sakramento, kuriuo jiems būtų dovanota šio antgamtinio pažinimo sėkla, Akvinietis padarė išvadą, kad be krikšto mirę kūdikiai nežino, ko yra netekę, ir todėl nesikankina dėl palaimingojo regėjimo stygiaus [50].

Teologai, laikęsi be krikšto mirusiems kūdikiams tenkančios prigimtinės laimės tezės, parodė turį gyvą išganymo neužsitarnaujamumo bei Dievo valios slėpinio, nesuvokiamo žmogaus protu, pajautą. Teologai, vienaip ar kitaip mokę, kad nekrikštyti kūdikiai stokoja Dievo regėjimo, paprastai laikydavosi dviejų teiginių: a Dievas trokšta visų išganymo ir b Dievas, trokštantis visų išganymo, lygiai taip pat trokšta dovanų ir priemonių, jo paties nustatytų šiam išganymui bei jo paties apreikštų.

Antrasis teiginys, kaip toks, nepanaikina kitokių dieviškosios tvarkos potvarkių galimybės kaip šitai, pavyzdžiui, liudija šv. Nekaltieji Vaikeliai. Pagrindinis šio mokymo turinys — tie, kurie negeba atlikti laisvo akto, kuriuo pritartų malonei, ir miršta neatgimę Krikšto sakramento dėka, dėl paveldėtos gimtosios nuodėmės negali regėti Dievo.

Augustino mintimi, o kartu ir jo teorija apie nekrikštytų kūdikių likimą, kaip liudija, pavyzdžiui, Roberto Bellarmino [51]iš naujo susidomėta XVI a. Augustinizmo atgimimo padarinys tikintis dievas dėl antgamtinio svorio jansenizmas. Kita vertus, jansenistų Pistojos sinodui m. Bulėje Auctorem fidei m. Popiežiškieji įsikišimai šiuo laikotarpiu davė katalikų mokykloms laisvę šią temą tyrinėti.

Iki Vatikano I Susirinkimo ir iš naujo prieš Vatikano II Susirinkimą buvo kilęs tam tikrų sluoksnių didelis noras katalikų mokymą šia tema apibrėžti.

XX amžiuje teologai vis dėlto reikalavo teisės į tikintis dievas dėl antgamtinio svorio aiškinimus, neišskiriant ir galimybės, kad tokius kūdikius pilnutinai apima Kristaus išganymas [55]. Pasirengimo Vatikano II Susirinkimui laikotarpiu kai kas pageidavo, kad Susirinkimas patvirtintų bendrą mokymą, anot kurio, nekrikštyti kūdikiai negali pasiekti palaimingojo regėjimo, ir taip klausimą galutinai išspręstų.

Centrinė parengiamoji komisija, suvokdama, jog daug argumentų byloja tradicinio mokymo nenaudai, ir būtinybę pasiūlyti sensus fidelium plėtotę geriau atitinkantį sprendimą, tokiam prašymui pasipriešino.

Teigdama, jog teologinė refleksija šiuo klausimu dar nėra pakankamai subrendusi, ji šios temos į darbo programą neįtraukė; tema į Susirinkimo svarstymus nepateko ir buvo palikta atvira tolesniems tyrinėjimams [56]. Katalikų Bažnyčios įsitikinimas krikšto būtinumu išganymui buvo pabrėžtinai išreikštas Florencijos Susirinkimo tikintis dievas dėl antgamtinio svorio dėl jakobitų m. Šiuo mokymu suponuojamas labai aiškus dieviškojo palankumo, kurį rodo Kristaus įsteigta sakramentinė tvarka, suvokimas; Bažnyčia nežino jokios kitokios priemonės, galinčios kūdikiams garantuoti prieitį prie amžinojo gyvenimo.

Vis dėlto Bažnyčia tradiciškai pripažindavo kai kuriuos krikšto vandeniu sakramentinio įtraukimo į mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį pakaitalus, kaip antai, kraujo krikštą įtraukimą į Kristų kankinystės dėl Kristaus liudijimu ir troškimo krikštą įtraukimą į Kristų sakramentinio krikšto troškimu ar ilgesiu. Tokie pasiūlymai vis dėlto susidūrė su tam tikrais sunkumais. Viena vertus, kūdikiui sunku priskirti krikšto troškimo aktą, kurį tegali atlikti suaugusysis.

Sakramentinio krikšto atvejis visiškai skirtingas, nes kūdikiams teikiamu sakramentiniu krikštu malonė gaunama dėka to, kas sakramentui, kaip tokiam, savitai būdinga, t. Dėl šios priežasties Pijus XII, primindamas sakramentinio krikšto svarbą, savo m. Šie žodžiai paskatino teologus vėl svarstyti apie kūdikių gebėjimą priimti dieviškąją malonę, nesakramentinio supanašinimo su Kristumi galimybę ir motinišką Bažnyčios tarpininkavimą.

Tarp su šia tema susijusių aptarinėtų klausimų pravartu paminėti antgamtinės tvarkos neužsitarnaujamumą. Prieš Vatikano II Susirinkimą, kitokiomis aplinkybėmis ir kitokių klausimų kontekste, Pijus XII ryžtingai atkreipė Bažnyčios dėmesį į šią temą, teigdamas, jog tvirtinant, kad Dievas negalėjo sukurti protingų būtybių nenuskirdamas ir nepašaukdamas jų palaimingajam regėjimui, griaunamas antgamtinės tvarkos neužsitarnaujamumas [60]. Nuo tada teologai, apmąstydami nekrikštytų kūdikių likimą, ėmė iš naujo atsižvelgti į absoliutų malonės neužsitarnaujamumą ir visų žmonių nukreiptumą į Kristų bei jo mums laimėtą atpirkimą.

Tiesiogiai neatsiliepdamas į nekrikštytų kūdikių likimo klausimą, Vatikano II Susirinkimas nurodė daug takų, kuriais gali sukti teologinė refleksija. Susirinkimas daug kartų priminė išganingosios Dievo valios, aprėpiančios visus žmones 1 Tim 2, 4visuotinumą [61].

Lumen gentium Toje pačioje konstitucijoje pabrėžtinai skelbiama, kad tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje autentiškai atsiskleidžia žmogaus slėpinys. Nors Susirinkimas šio mokymo specialiai netaikė be krikšto mirusiems vaikams, tokie tekstai atvėrė kelią vilčiai jų naudai pagrįsti [62]. Hermeneutinio pobūdžio problemos Istorinė analizė akivaizdžiai rodo katalikų mokymo apie be krikšto mirusių kūdikių likimą rutuliojimąsi bei plėtojimąsi.

Toks procesas apima kai kuriuos pamatinius mokymo principus, kurie išlieka pastovūs, ir kai kuriuos įvairios vertės antrinius elementus. Apreiškimas tiesiogiai cellucor super hd riebalų degintojas šalutinis poveikis aiškiai neperteikia žinių apie Dievo planą nekrikštytų kūdikių atžvilgiu, bet nurodo Bažnyčiai tikėjimo principus, kuriais turėtų vadovautis jos mąstymas bei praktika.

Katalikų magisterinio mokymo istorijos iki Vatikano II Susirinkimo tikintis dievas dėl antgamtinio svorio apžvalga ypač rodo, kad nekrikštytų kūdikių likimo problemos šerdį sudaro trys pagrindiniai Bažnyčios tikėjimui priklausantys teiginiai. I Dievas nori išganyti visus žmones. II Toks išganymas suteikiamas tik dalyvaujant velykiniame Kristaus slėpinyje, t y.

Žmonės, įskaitant kūdikius, negali būti išganyti atsietai nuo Šventosios Dvasios išliejamos Dievo malonės. III Kūdikiai neįžengs į Dievo karalystę, jei nebus išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės atperkamąja malone. Teologijos ir magisterinio mokymo istorija ypač rodo visuotinės išganingosios Dievo valios supratimo būdo plėtojimąsi. Toks platesnis suvokimas pamažu vis labiau įsitvirtino Magisteriumo lygmeniu.

1. Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams. TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA | rasuredija.lt
2. Cigaretė padeda numesti svorį
3. Depresijos vadovas katalikams Spalio ąją, minint Pasaulinę psichikos sveikatos dieną, siūlome interviu su kataliku psichiatru dr.
4. Tikintis dievas už antgamtinį svorio metimą, , Svorio netekimas papildo prekybininkas joes
5. Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams m.
6. Mano svorio metimo iššūkis

Nesistengdami tiksliai nustatyti datos, galime pasakyti, jog toks suvokimas išniro XIX a. Toks erdvesnis bei brandesnis katalikų mokymo žvilgsnis davė pradžią naujoms pastangoms apmąstyti galimus nekrikštytų kūdikių išganymo kelius. Jis rėmėsi tam tikru iš Apreiškimo gautų principų derinimo būdu, tačiau neturėjo tikėjimo ištaros tikrumo, ar tokio paties tikrumo, tenkančio ištarai, kurio atmetimas paneigtų kokią nors Dievo apreikštą dogmą ar kokį nors Magisteriumo galutiniu aktu paskelbtą mokymą.

Bažnyčios minties šia tema istorijos tyrimai aiškiai rodo tam tikrų perskyrų būtinybę. Šiame apibendrinime skiriame, pirma, tikėjimo ištaras ir tai, kas su tikėjimu susiję; antra, bendrąjį mokymą; trečia, teologinę nuomonę. Norint būti išlaisvintam iš gimtosios nuodėmės ir tikintis dievas dėl antgamtinio svorio iki bendrystės su Dievu, kad būtų įmanoma įžengti į amžinąjį gyvenimą bei mėgautis Dievo regėjimu, būtina malonė.

Istorijoje šios ištaros neabejotinai taikytos nekrikštytų kūdikių likimui, darant išvadą, kad jie palaimingojo regėjimo stokoja. Vis dėlto popiežiaus Inocento III mokymas savo tikėjimo turiniu nebūtinai reiškia, kad be sakramentinio krikšto mirę kūdikiai stokoja malonės ir pasmerkti palaimingojo regėjimo netekčiai; tai leidžia puoselėti viltį, jog Dievas, norintis visų išganymo, pasirūpins kokia nors gailestingumo priemone, kad jie būtų iš gimtosios nuodėmės išlaisvinti ir pasiektų palaimingąjį regėjimą.

Istorijoje tokios ištaros neabejotinai taikytos nekrikštytiems kūdikiams, darant išvadą, kad jiems skiriamos bausmės už gimtąją nuodėmę. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad tokių Bažnyčios pareiškimų dėmesio centre yra ne nekrikštytų kūdikių išganymas, bet individualaus nuosprendžio netarpiškumas po mirties ir sielos nuskyrimas dangui ar pragarui.

Tokios magisterinės ištaros neįpareigoja laikytis nuomonės, kad tokie kūdikiai neišvengiamai miršta su gimtąja nuodėme ir todėl jiems nėra jokio išganymo kelio. Palaikydamas katalikų mokyklų tikintis dievas dėl antgamtinio svorio siūlyti įvairius kelius nekrikštytų kūdikių likimo problemai spręsti, Šventasis Sostas bendrąjį mokymą gynė kaip priimtiną bei teisėtą pasirinkimą, tačiau jo nepatvirtino. Patikslinimas, kad maži vaikai priešingai suaugusiesiems nepajėgia savarankiškai veikti, t.

Pijus XII veikiau priminė ribas, kurių būtina laikytis diskutuojant, ir iš naujo tvirtai patvirtino moralinę pareigą teikti krikštą kūdikiams, kuriems gresia mirties pavojus. Apibendrinant: ištara, kad iš be krikšto mirusių vaikų atimamas palaimingasis regėjimas, ilgą laiką buvo bendrasis Bažnyčios mokymas, kuris skirtinas nuo Bažnyčios tikėjimo.

O dėl teorijos, kad palaimingojo regėjimo atėmimas yra vienintelė tokių kūdikių bausmė, atmetant visokį kitokį skausmą, tai nepaisant jos paplitimo Vakaruose ilgą laiką, ji tėra teologinė nuomonė.

Šiais kitais būdais nesiekiama keisti tikėjimo principų ar plėtoti teologinių hipotezių, veikiau, vadovaujant Bažnyčios magisteriumui, stengiamasi nuosekliai suderinti bei sutaikyti tikėjimo principus, daugiau reikšmės suteikiant visuotinei išganingajai Dievo valiai bei solidarumui Kristuje plg. Gaudium et spes 22 bei taip pagrindžiant viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali mėgautis amžinuoju gyvenimu palaimingai regėdami.

Laikantis metodologinio principo, jog tai, kas menkiau žinoma, tirtina to, kas geriau žinoma, šviesoje, kaip tokių kūdikių likimo tyrinėjimo išeities taškas siūlosi išganingoji Dievo valia, Kristaus tarpininkavimas ir Šventosios Dvasios dovana, taip pat krikštą gaunančių ir per Bažnyčios veikimą Kristaus vardu išganomų kūdikių būvio apsvarstymas.

Nekrikštytų kūdikių likimas vis dėlto lieka teologinės paieškos ribiniu atveju: teologai prieš akis turėtų turėti graikų tėvų apofatinę perspektyvą. Inquirere vias Domini — ieškoti Dievo kelių. Teologiniai principai Kiti mažai dėmesio kreipia į kai kurias visuomeninio gyvenimo taisykles, pvz. Visiems tebūnie šventas dalykas visuomenės reikalus laikyti viena svarbiausių šiandienio žmogaus pareigų ir jais rūpintis.

Juk juo labiau žmonija jungiasi, juo ryškiau žmonių pareigos nebesiriboja paskiromis grupėmis, bet palengva aprėpia visą pasaulį. O tai gali būti pasiekta tik tuomet, kai ir pavieniai asmenys, ir jų grupės puoselės savyje ir skleis visuomenėje moralines bei visuomenines dorybes, su būtina Dievo malonės pagalba tapdami tikrai naujais žmonėmis ir naujosios tikintis dievas dėl antgamtinio svorio kūrėjais.

Atsakomybė ir dalyvavimas Idant pavieniai žmonės tiksliau atliktų sąžinės diktuojamas pareigas ir sau, ir įvairioms grupėms, kurioms priklauso, jiems turi būti rūpestingai ugdoma aukštesnė dvasios kultūra, panaudojant gausias šiandienei žmonijai prieinamas priemones. Svarbiausia taip auklėti jaunuolius, jog jie, kad ir kokia būtų jo visuomeninė kilmė, taptų ne vien apsišvietusiais, bet ir didžiadvasiais vyrais bei moterimis, nes tokių mūsų laikams nepaprastai reikia Tačiau žmogus vargiai įgis atsakomybės jausmą, jei jo gyvenimo sąlygos neleis įsisąmoninti savo orumo ir atitikti savo pašaukimo, pašvenčiant jėgas Dievui ir kitiems žmonėms.

Juk žmogaus laisvė dažnai susilpnėja, kai jis patenka į kraštutinį skurdą; ji netenka vertės ir tuomet, kai, atsidavęs nesaikingiems gyvenimo patogumams, žmogus tarsi tūno auksiniame savo kiaute. Priešingai, laisvė stiprėja, kai žmogus priima neišvengiamas visuomeninio gyvenimo būtinybes, sutinka su įvairiopais žmogiškojo solidarumo reikalavimais ir atsideda žmonių bendruomenės tarnybai.

Visiems turi būti ugdomas ryžtas prisidėti prie bendro darbo. Pagirtinai elgiamasi kraštuose, kuriuose kiek galima didesnė piliečių dalis tikrai laisvai imasi viešųjų reikalų tvarkymo. Tačiau turi būti atsižvelgta į konkrečią kiekvienos tautos padėtį ir į būtiną viešosios valdžios tvirtumą. O kad visi piliečiai būtų linkę veikti įvairiose visuomenės kūną sudarančiuose sambūriuose, jie turi rasti juose vertybių, patraukiančių ir skatinančių tarnauti kitiems.

Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus. Įsikūnijęs Žodis ir žmonių solidarumas Todėl nuo pat išganymo istorijos pradžios jis išsirinko žmones ne tik kaip pavienius asmenis, bet ir kaip tam tikros bendruomenės narius. Šis bendruomeninis bruožas tobulinamas ir atbaigiamas Jėzaus Kristaus darbu.

Depresijos vadovas katalikams

Juk pats įsikūnijęs Žodis panorėjo būti žmonių bendruomenės nariu. Jis dalyvavo Galimas svorio kritimas per 4 mėnesius vestuvėse, ėjo į Zachiejaus namus, valgė su muitininkais ir nusidėjėliais.

Jis apreiškė Tėvo meilę ir aukštąjį žmonių pašaukimą, nurodydamas paprasčiausius visuomeninio gyvenimo reiškinius, vartodamas žodžius ir įvaizdžius, paimtus iš kasdienio gyvenimo.

Jis pašventino žmonių ryšius, ypač šeimą, visuomeninių santykių pagrindą. Jis savanoriškai pakluso savo tėvynes įstatymams. Jis panoro gyventi savo laikų ir krašto darbininko gyvenimą. Mokydamas žmones, jis aiškiai liepė Dievo vaikams elgtis vieniems su kitais kaip broliams. Negana to, jis pats, visų Atpirkėjas, pasišventė visiems ir net mirė už juos. O apaštalams jis įsakė skelbti visoms tautoms Evangelijos žinią, kad visa žmonių giminė taptų Dievo šeima, kurioje meilė yra įstatymo pilnatvė.

Pirmgimis tarp daugelio brolių, po mirties ir prisikėlimo jis savo Dvasios dovana įsteigė naują brolių bendruomenę, sudarytą iš visų, kurie jį priima su tikėjimu ir meile. Jis sujungė juos savo kūne, kuris yra Bažnyčia, idant, būdami vienas kito nariai, visi tarnautų vieni kitiems, naudodamiesi įvairiomis jiems suteiktomis dovanomis. Šis solidarumas turės nuolat augti, iki pagaliau ateis atbaigos diena, kurią malonės išgelbėti žmonės tobulai garbins Dievą kaip jo ir savo brolio Kristaus mylima šeima.

Trečias skyrius. Žmogus savo darbu ir talentu visada stengėsi plačiau išskleisti savo gyvenimą. O šiandien, ypač naudodamasis mokslu ir technika, jis užvaldė kone visą gamtą ir vis labiau ją užvaldo; ypač dėl to, kad padaugėjo įvairiopų mainų tarp tautų galimybių, žmonijos šeima iš lėto pasijunta tikintis dievas dėl antgamtinio svorio tampa tarsi viena, visą pasaulį apimanti bendruomenė.

Todėl daugelį gėrybių, kurių kitados dažniausiai laukė iš aukštybių, šiandien žmogus pasirūpina savo paties sumanumu. Regint šį milžinišką užsimojimą, jau aprėpiantį visą žmonių giminę, žmonėms iškyla daugelis klausimų. Kokia to karštligiško veiklumo prasmė ir vertė? Kaip dera visais tais dalykais naudotis?

Į kokį tikslą nukreiptos žmonių ir bendruomenių pastangos? Bažnyčia saugo Dievo žodžio lobį ir iš jo semiasi religinės ir moralinės srities pradmenų. Nors ir ne visuomet turėdama parengtus atsakymus į visus klausimus, ji trokšta apreiškimo šviesą sujungti su visų patirtimi, kad būtų nušviestas kelias, kuriuo žmonija neseniai ėmė žengti. Žmogaus veiklos vertė Vienas dalykas tikintiesiems yra tikras — asmeninis ir bendruomeninis žmogaus veikimas, milžiniškas žmonių užsimojimas amžių būvyje gerinti savo gyvenimo būklę pats savaime atitinka Dievo planą.

Juk, sukurtas pagal Dievo paveikslą, žmogus gavo įsakymą pajungti sau žemę su viskuo, kas joje yra, ir teisingai bei šventai valdyti pasaulį [56]. Jam taip pat buvo įsakyta pripažinti Dievą, visatos Kūrėją, ir susieti su juo save patį bei visą kūriniją, kad šitaip žmogui visa pajungus, Viešpaties vardu žavėtųsi visa žemė [57]. Tai pasakytina ir apie paprastus kasdienius darbus. Juk tikintis dievas dėl antgamtinio svorio ir moterys, pelnydami sau ir šeimai duoną, savo veikla gerai tarnauja visuomenei, teisėtai gali laikyti savo veiklą Kūrėjo darbo plėtojimu, rūpesčiu brolių gerove ir asmeniniu įsijungimu į Dievo plano vykdymą istorijoje [58].

Taigi krikščionys anaiptol nemano, jog darbai, kuriuos žmonės savo sugebėjimais ir pajėgomis nuveikė, prieštarauja Dievo galybei ir kad protaujantis kūrinys yra tarsi Kūrėjo varžovas.

Priešingai, jie yra įsitikinę, jog žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir jo neišreiškiamo plano vaisius. O juo labiau auga žmogaus galybė, juo didesnė tampa pavienių asmenų ir bendruomenių atsakomybė. Tad aišku, jog krikščioniškoji naujiena nenukreipia žmonių nuo pasaulio statymo tikintis dievas dėl antgamtinio svorio neskatina liautis rūpinusis panašių į save gerove, bet veikiau priešingai, dar griežčiau įpareigoja tuo rūpintis [59].

Žmogaus veiklos tvarkymas Kadangi žmogiškoji veikla kyla iš žmogaus, ji ir skirta žmogui. Mat veikdamas žmogus ne tik keičia daiktus bei visuomenę, bet ir tobulina save patį. Jis daug ko išmoksta, išskleidžia savo gabumus, peržengia savo ribas ir pakyla aukščiau už save. Šitoks augimas, jeigu jis teisingai suprantamas, vertingesnis už pasiekiamas išorines gėrybes.

\

Žmogus daugiau vertas dėl to, kas jis yra, negu dėl to, ką jis turi [60]. Lygiai taip ir visa, ką žmonės daro didesniam teisingumui, glaudesnei brolybei ir žmoniškesnei visuomeninių santykių tvarkai pasiekti, daugiau verta už technikos pažangą.

Toji pažanga gali teikti nelyginant medžiagą žmogaus kilimui aukštyn, bet pati savaime anaiptol nekelia žmogaus aukštyn. Iš to plaukia, kad žmogaus veiklai galioja ši taisyklė: atitikdama Dievo planą ir valią, ji turi derėti su tikrąja žmonijos gerove ir leisti žmogui, kaip pavieniam asmeniui arba bendruomenės nariui, ugdyti ir įgyvendinti savo pašaukimo pilnatvę.

Žemiškųjų dalykų teisėta autonomija Tikintis dievas dėl antgamtinio svorio, daugelis mūsų amžininkų vis vien bijo, kad glaudesnis ryšys tarp žmogaus veiklos ir religijos neužgniaužtų pavienių žmonių, bendruomenių arba mokslų savarankiškumo. Jei žemiškųjų dalykų autonomija laikome tai, kad kūriniai ir pačios bendruomenės turi savo dėsningumus bei vertę, kuriuos žmogui reikia pamažu įžvelgti, panaudoti ir tvarkyti, tokios autonomijos reikalauti visiškai teisėta.

Tai ne vien reikalaujama mūsų meto žmonių, bet ir atitinka Kūrėjo valią. Jau pačiu sukūrimu visi daiktai yra gavę savo patvarumą, tiesą, gėrį, savus dėsningumus ir tvarką, kuriuos žmogus turi gerbti, pripažindamas kiekvieno mokslo bei meno metodus. Todėl metodinis kiekvienos pažinimo srities tyrinėjimas, jei tik atliekamas tikrai moksliškai ir laikantis moralės nuostatų, iš tiesų niekada neprieštaraus tikėjimui, nes ir žemiškieji, ir tikėjimo dalykai kyla iš to paties Dievo [61].

Maža to, kas nuolankiai ir atkakliai stengiasi įžvelgti daiktų paslaptis, tas, pats to nė nežinodamas, yra tarsi vedamas už rankos Dievo, kuris palaiko visus dalykus ir padaro juos tokius, kokie jie yra. Todėl tebūnie mums leista apgailestauti dėl tam tikro nusiteikimo tarp pačių krikščionių, nepakankamai įžvelgusio teisėtą mokslo autonomiją.

Tokio nusiteikimo sukelti nesutarimai ir ginčai daugelį privertė galvoti, kad tikėjimas ir mokslas prieštarauja vienas kitam [62]. Juk kūrinys be Kūrėjo pranyksta.

Be to, visi tikintieji, kad ir kokiai religijai priklausytų, kūrinijos kalboje visuomet girdėjo Kūrėjo balsą ir apsireiškimą. Maža to, užmiršus Dievą, aptemsta ir pati kūrinija. Nuodėmės sugadinta žmogaus veikla Šventasis Raštas, kuriam pritaria šimtmečių patirtis, moko žmonių šeimą, kad pažanga, ta didelė žmogaus gėrybė, atneša ir didelę pagundą, nes pairus vertybių tvarkai ir blogiui susimaišius su gėriu, pavieniai žmonės ir jų grupės rūpinasi vien savo, o ne kitų reikalais.

Todėl pasaulis jau nebėra tikros brolybės vieta, nes padidėjus žmonių galybei net pačiai žmonių giminei gresia sunaikinimas. Visa žmonijos istorija persmelkta žūtbūtinės kovos tikintis dievas dėl antgamtinio svorio tamsos galybėmis, prasidėjusios pasaulio pradžioje ir truksiančios, kaip sako Viešpats [63]iki paskutinės dienos. Pasiųstas į šias grumtynes žmogus turi nuolat kovoti, norėdamas laikytis tikintis dievas dėl antgamtinio svorio, ir tik su dideliu vargu, Dievo malonės padedamas, įstengia išlaikyti vienybę savyje pačiame.

Tad jei kas nors klausia, kaip šią nelaimę įveikti, krikščionys skelbia, glutaminas riebalų deginimui puikybės ir iškreiptos savimeilės kasdien grasoma visokeriopa žmogaus veikla turi būti apvaloma ir tobulinama Kristaus kryžiumi ir prisikėlimu. Kristaus atpirktas ir Šventojoje Dvasioje tapęs nauju kūriniu žmogus gali ir turi mylėti paties Dievo sukurtus daiktus.

Mat jis juos gauna iš Dievo, mato juos tarsi plaukiant iš Dievo rankos ir su pagarba žvelgia į juos. Už juos Geradariui dėkodamas, neturto ir laisvės dvasia kūriniais naudodamasis ir džiaugdamasis, jis tampa tikru pasaulio savininku, kaip nieko neturintis ir visa ką valdantis [64]. Velykų slėpinyje pasiekusi tobulybę žmogaus veikla Dievo Žodis, per kurį visa atsirado, tapo kūnu ir gyvendamas žmonių žemėje [65] įėjo į pasaulio istoriją kaip tobulas žmogus, įimdamas ją savin ir atnaujindamas [66].

Taigi tiems, kurie tiki dieviškąja meilę, jis laiduoja, kad meilės kelias atviras visiems žmonėms ir kad pastangos kurti visuotinę brolybę nėra bergždžios.

Jis juos taip pat įspėja, kad ši meilė yra reikština ne tik didžiuose dalykuose, bet — ir pirmiausia — kasdienio gyvenimo smulkmenose. Už mus visus, nusidėjėlius, iškentęs mirtį [67]savo pavyzdžiu Kristus moko, jog kiekvienas mūsų turi nešti kryžių, kurį kūnas ir pasaulis uždeda ant pečių einantiems taikos ir teisingumo keliu. Savo prisikėlimu tapęs Viešpačiu Kristus, kuriam duota visa valdžia danguje ir žemėje [68]jau dabar veikia žmonių širdyse savo Dvasios galybe.

Jis ne tik žadina juose ateisiančiojo amžiaus ilgesį, tikintis dievas dėl antgamtinio svorio kartu įkvepia, grynina ir stiprina tuos kilnius troškimus, kurių apimta žmonių šeima stengiasi padaryti savo pačios gyvenimą žmoniškesnį ir tam tikslui pajungti visą žemę.

Dvasios dovanos įvairios: vienus ji pašaukia akivaizdžiai liudyti dangiškosios buveinės troškimą ir išlaikyti jį gyvą žmonijos šeimoje, kitus pašaukia atsidėti žemiškajai žmonių tarnybai ir ta savo tarnyba puoselėti dirvą dangaus karalystei. Tačiau visus ji išlaisvina, idant, atsisakę savimeilės ir visas žemiškas jėgas paskyrę žmonių gyvenimui, jie siektų ateities, kurioje pati žmonija taps Dievui priimtina auka [69].

Šios vilties išsipildymo laidą ir kelionės maistą Viešpats saviesiems paliko tame tikėjimo sakramente, kuriame žmogaus užauginti gamtos pradai paverčiami garbinguoju Kūnu ir Krauju, brolių bendruomenės vakariene, iš anksto švenčiama dangaus puota. Nauja žemė ir naujas dangus Nežinome žemės ir žmonijos baigmės laiko [70]nežinome nė kaip visata bus perkeista.

Nuodėmės sudarkytas šio pasaulio pavidalas praeina [71]tačiau mes mokomi, kad Dievas rengia naują buveinę ir naują žemę, kurioje viešpatauja teisingumas [72] ir kurios laimė patenkins ir pranoks visus ramybės troškimus, kylančius žmonių širdyse [73]. Tuomet mirtis bus nugalėta, o Dievo vaikai prikelti Kristuje; kas buvo pasėta silpnybėje ir sugedime, apsivilks negendamybe [74].

Meilė ir jos darbai išliks [75]o visa kūrinija, kurią Dievas sukūrė žmogui, bus išvaduota iš vergavimo tuštybei [76]. Tiesa, esame perspėjami, kad žmogui nebus jokios naudos, jei jis laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų [77].

Tačiau naujos žemės laukimas turi ne silpninti, o kaip tik skatinti siekį puoselėti šią žemę, kurioje auga naujosios žmonių šeimos Kūnas, jau dabar, kad ir neaiškiai, galįs atskleisti kai kuriuos naujojo amžiaus bruožus.

Todėl, nors žemiškąją pažangą turime rūpestingai skirti nuo Kristaus karalystės augimo, kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei [78].

Ši karalystė slėpiningu būdu jau dabar yra žemėje; ji pasieks savo atbaigą atėjus Viešpačiui. Ketvirtas skyrius. Visa, ką pasakėme apie žmogaus asmens orumą, žmonių bendruomenę, giluminę žmogiškosios veiklos prasmę, teikia pagrindą Bažnyčios ir pasaulio santykiams bei pamatą jų abipusiam dialogui [80].

Todėl, tikintis dievas dėl antgamtinio svorio prielaidą, kad visa, ką šis Susirinkimas išdėstė apie Bažnyčios slėpinį, jau žinoma, šiame skyriuje dera apsvarstyti Bažnyčios buvimą pasaulyje ir gyvenimą bei veiklą drauge su juo.

Kilusi iš amžinojo Tėvo meilės [81]Atpirkėjo Kristaus įsteigta laike, suvienyta Šventojoje Dvasioje [82]Bažnyčia yra skirta išganomajam ir eschatologiniam tikslui, kurį galutinai pasiekti galima tik būsimajame pasaulyje.

Tačiau ji gyvuoja jau čia, žemėje, sutelkta iš žmonių, žemiškosios bendruomenės narių, kurie pašaukti dar žmonijos istorijai tebevykstant sudaryti Dievo vaikų šeimą, skirtą nuolat augti, iki ateis Viešpats. Žmonių bendruomenė turi būti atnaujinta Kristuje ir perkeista į Dievo šeimą. Bažnyčia yra tartum tos bendruomenės raugas, tartum jos siela [86]. Kad žemiškoji ir dangiškoji bendruomenė šitaip persmelkia viena kitą, galima pažinti vien tikėjimu. Negana to, tai lieka žmonijos istorijos slėpinys.

Šią istoriją, iki galutinai apsireikš Dievo vaikų garbė, trikdo nuodėmė. Siekdama savo išganingojo tikslo, Bažnyčia ne tik dalijasi su žmogumi dieviškuoju gyvenimu, bet taip pat savotiškai paskleidžia po visą pasaulį to gyvenimo šviesos atspindį. Ji daro tai ypač gydydama ir pakylėdama žmogaus asmens orumą, ji sutvirtina žmonių bendruomenės ryšius, suteikdama kasdienei žmonių veiklai gilesnę prasmę ir svarbą.

Taigi Bažnyčia tiki, kad, veikdama per pavienius savo narius ir visą bendruomenę, ji gali nemažai padėti žmonių šeimai ir jos istorijai tapti žmogiškesnei. Be to, Katalikų Bažnyčia mielai ir didžiai vertina tai, ką kitos krikščioniškosios Bažnyčios arba bažnytinės bendruomenės, kartu veikdamos, yra padariusios tikintis dievas dėl antgamtinio svorio tebedaro šiam uždaviniui įvykdyti.

Drauge ji yra tvirtai įsitikinusi, kad dirvą Evangelijai parengti jai labai daug visokiausiais būdais gali padėti pasaulis — tiek pavieniai žmonės, tiek žmonių bendruomenės savo talentais ir veikla.

Čia pateikiama keletas bendrų principų, kaip reikia vis artimiau bendradarbiauti bei vienas kitam padėti tose srityse, kurios ir Bažnyčiai, ir pasauliui yra bendros. Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti kiekvienam žmogui Nūdienis žmogus yra pakeliui į visapusiškesnį asmenybės išugdymą ir vis didėjantį savo teisių atskleidimą ir patvirtinimą.

O kadangi Bažnyčiai patikėta skelbti Dievo, galutinio žmogaus tikslo, slėpinį, ji kartu atskleidžia žmogui jo žmogiškosios būties prasmę, tai yra giliausią tiesą apie jį patį. Bažnyčia tikrai žino, kad tik Dievas, kuriam ji tarnauja, atsiliepia į giliausius žmogaus širdies lūkesčius, tos širdies, kurios niekada galutinai nepasotina joks žemiškas maistas.

Ji taip pat žino, kad žmogų nuolat veikia Šventoji Dvasia ir svorio metimas dr moore ok jis niekada nebus visiškai abejingas religijos klausimui.

Tai patvirtina ne tik praėjusiųjų šimtmečių patirtis, bet ir gausūs mūsų laikų liudijimai. Žmogus visuomet, kad ir neaiškiai, norės pažinti savo gyvenimo, veiklos ir mirties prasmę.

Pats Bažnyčios buvimas kreipia jo mintis į šiuos klausimus. Vien Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir atpirkęs iš nuodėmės, gali visiškai atsakyti į natūraliai padidina svorio netekimą klausimus Kristaus, žmogumi tapusio savo Sūnaus, apreiškimu. Kiekvienas, kas seka tobulu žmogumi Kristumi, ir pats tampa žmogiškesnis.

Remdamasi šiuo tikėjimu Bažnyčia gali išlaikyti įsitikinimą dėl žmogaus prigimties orumą nepriklausomybės nuo bet kokios nuomonių kaitos, pavyzdžiui, nuo per didelio kūno nuvertinimo arba perdėto jo išaukštinimo. Joks žemiškas įstatymas negali taip gerai sergėti žmogaus asmens orumo ir laisvės, kaip Kristaus Bažnyčiai patikėtoji Evangelija.

Toji Evangelija skelbia ir skleidžia Dievo vaikų laisvę, atmeta bet kokią vergystę, visuomet galiausiai kylančią iš nuodėmės [87]šventai gerbia sąžinės orumą ir jos apsisprendimo laisvę, be paliovos ragina vaisingai panaudoti kiekvieną žmogiškąjį talentą Dievo tarnybai ir žmonių gerovei, galiausiai prisako visiems visus mylėti [88].

Tai atitinka pagrindinį krikščioniškosios santvarkos dėsnį. Tas pats Dievas yra Kūrėjas ir Išganytojas, jis yra ir žmonijos istorijos, ir išganymo istorijos Viešpats. Tačiau ta dieviškoji tvarka ne tik nepanaikina teisėtos kūrinių, ypač žmogaus, autonomijos, bet veikiau atgaivina ir patvirtina jos orumą. Jai patikėtos Evangelijos dėka Tikintis dievas dėl antgamtinio svorio skelbia žmogaus teises; ji pripažįsta ir aukštai vertina mūsų laikų dinamizmą, visur iškeliantį šias teises.

Tačiau šis sąjūdis turi persiimti Evangelijos dvasia ir būti apsaugotas nuo bet kokio pobūdžio klaidingos autonomijos. Mat mes gundomi manyti, kad mūsų asmeninės teisės tik tuomet visiškai apsaugotos, kai mūsų nesaisto jokios dieviškojo Įstatymo nuostatos.

Tačiau einant šiuo keliu, žmogaus asmens orumas ne tik neišsaugomas, bet veikiau pražūva. Pagalba, kurią Bažnyčia stengiasi teikti žmonių visuomenei Žmonijos šeimos vienybę didžiai stiprina ir papildo Kristumi grįsta Dievo vaikų šeimos vienybė [89]. Tiesa, Bažnyčios uždavinys, kurį jai patikėjo Kristus, nepriklauso politinei, ekonominei ar visuomeninei sričiai; jai skirtas tikslas priklauso religijos sričiai [90].

Tačiau būtent iš šio religinio uždavinio kyla pareiga, šviesa ir jėga, galinčios padėti kurti ir stiprinti žmonių bendruomenę pagal Dievo įstatymą.

Kai reikia, atsižvelgdama į laiko ir vietos aplinkybes, ji ir pati gali, netgi privalo, imtis veiklos, skirtos tarnauti visiems, ypač beturčiams, gailestingumo arba kitais panašiais darbais. Bažnyčia taip pat pripažįsta, kas gera mūsų laikų visuomeniniame dinamizme. Pirmiausia — artėjimas į vienybę, sveikos socializacijos ir pilietinio bei ekonominio solidarumo vyksmas. Šitaip ji pasauliui parodo, kad tikroji išorinė visuomenės vienybė plaukia iš protų ir širdžių vienybės, taigi iš to tikėjimo ir meilės, kuriais jos vieningumas neišardomai pagrįstas Šventojoje Dvasioje.

Juk ta stiprybė, kurios Bažnyčia pajėgia įlieti į dabartinę žmonių bendruomenę, yra gyvenimu tapęs tikėjimas ir meilė, o ne koks nors išorinis viešpatavimas, vykdomas grynai žmogiškomis priemonėmis. Be to, kadangi savo misijos ir prigimties dėka Bažnyčia nesusijusi su kuria nors viena žmogiškosios kultūros forma arba politine, ekonomine bei visuomenine sistema, dėl savo universalumo ji gali būti tampriausias ryšys tarp įvairių žmonių bendruomenių ir tautų, jei tik šios ja pasitiki ir pripažįsta jai tikrą laisvę savo uždaviniui vykdyti.

Todėl Bažnyčia ragina savo vaikus, taip pat ir visus žmones, šia Dievo vaikų šeimos tikintis dievas dėl antgamtinio svorio nugalėti visus tautų bei rasių nesutarimus ir teikti vidinės stiprybės teisėtiems žmonių sambūriams. Susirinkimas su didžia pagarba žvelgia į visa, kas tikra, gera ir teisinga įvairiausiose institucijose, kurias žmonių giminė sukūrė ir nuolatos tebekuria. Be to, jis pareiškia, kad Bažnyčia nori visas tas institucijas remti ir ugdyti, kiek tai priklauso nuo jos ir kiek gali būti susieta su jos uždaviniu.

Ji nieko karščiau netrokšta, kaip tarnauti visų gerovei ir pajėgti laisvai plėtotis kiekvienoje valstybinėje santvarkoje, pripažįstančioje pagrindines asmens bei šeimos teises ir bendrojo gėrio reikalavimus. Pagalba, kurią Bažnyčia per krikščionis stengiasi teikti žmogaus veiklai Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų bendruomenių piliečius, stengtis ištikimai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaujantis Evangelijos dvasia.

Nukrypsta nuo tiesos tie, kurie žinodami, jog čia neturime išliekančio miesto, bet laukiame būsimojo [92]mano galį apleisti savo žemiškąsias pareigas. Jie pamiršta, kad tikėjimas juo labiau juos įpareigoja atlikti tas pareigas pagal kiekvieno pašaukimą [93]. Tačiau nemažiau klysta ir tie, kurie, priešingai, mano galį taip pasinerti į žemiškuosius reikalus, tarsi šie neturėtų visiškai nieko bendra su religiniu gyvenimu, kuris, jų nuomone, reiškiąs vien kulto veiksmus ir kai kurių dorinių įpareigojimų laikymąsi.

Tą plyšį tarp daugelio išpažįstamo tikėjimo ir kasdienio gyvenimo reikia laikyti viena sunkiausių mūsų meto klaidų. Su šiuo papiktinimu griežtai kovojo jau Senojo Testamento pranašai [94] ; dar labiau Naujajame Testamente pats Jėzus Kristus grasė už tai sunkiomis bausmėmis [95]. Tad tenebūnie klaidingai priešinama profesinė bei visuomeninė veikla vienoje pusėje ir religinis gyvenimas — kitoje. Apleisdamas savo laikinąsias pareigas, krikščionis apleidžia savo pareigas artimui, netgi pačiam Dievui, ir kelia pavojų savo amžinajam išganymui.

Sekdami Kristumi, kuris darbavosi kaip amatininkas, krikščionys verčiau tegu džiaugiasi, kad gali imtis bet kokio žemiškojo darbo, jungdami visą žmogiškąją, šeimos, profesinę, mokslo ir technikos veiklą į vieną gyvybinę sintezę su religinėmis vertybėmis, kurioms laikant svarbiausiu kelrodžiu visa darniai vyksta Dievo garbei.

Pasaulietiniai uždaviniai ir darbai iš tikrųjų, nors ir ne vieninteliai, yra pasauliečių veiklos laukas. Taigi, pavieniui ar bendruomeniškai veikdami kaip pasaulio piliečiai, jie ne tik laikysis kiekvienai sričiai savitų dėsnių, bet ir stengsis tapti tikrais tų sričių žinovais.

Jie noromis bendradarbiaus su žmonėmis, siekiančiais tų pačių tikslų. Išmanydami tikėjimo reikalavimus ir apsišarvavę jo galia, reikalui esant jie nedvejodami apmąstys ir įgyvendins naujus užmojus. Deramai suformuotos jų sąžinės uždavinys — įrašyti Dievo įstatymą į žemiškosios bendruomenės gyvenimą.

Pasauliečiai lauks šviesos ir dvasinės stiprybės iš kunigų. Tačiau tenemano, kad jų ganytojai visuomet tokie patyrę, jog, iškilus bet kokiam, net labai sunkiam, klausimui, gali tuoj pat pateikti konkretų sprendimą, arba kad tam jie skirti. Verčiau patys pasauliečiai, apšviesti krikščioniškosios išminties ir atidžiai klausydami Magisteriumo mokymo [96]teprisiima jiems tenkančią atsakomybę.

Dažnai pats krikščioniškas požiūris į pasaulį tam tikromis aplinkybėmis vers juos priimti tam tikrą apibrėžtą sprendimą. Tačiau kiti tikintieji nemažiau nuoširdžiai, kaip gana dažnai ir visiškai pagrįstai atsitinka, apie tą patį dalyką spręs kitaip. Kadangi ir vieną, ir kitą sprendimą, patys to nenorėdami, daugelis veikiai susieja su Evangelija, teatmena visi, jog tokiais atvejais niekas neturi teisės išimtinai savintis Bažnyčios autoriteto.

Visuomet tesistengia jie nuoširdžiu pokalbiu vieni kitus apšviesti, išlaikydami tarpusavio meilę ir pirmiausia rūpindamiesi bendruoju gėriu. Kadangi pasauliečiai veikliai dalyvauja visame Bažnyčios gyvenime, jie tikintis dievas dėl antgamtinio svorio ne vien stengtis pripildyti pasaulį krikščioniškosios dvasios; jie taip pat pašaukti santykiuose su žmonėmis visur liudyti Kristų.

Vyskupai, kuriems pavesta vadovauti Dievo Bažnyčiai, taip teskelbia Kristaus žinią drauge su svorio netekimas carrick on shannon kunigais, kad visa žemiškoji tikinčiųjų veikla būtų užlieta Evangelijos šviesos.

Be to, visi ganytojai teatmena, kad savo kasdiene elgsena ir rūpinimusi [97] jie rodo pasauliui Bažnyčios veiklą, iš kurios žmonės sprendžia apie krikščioniškosios žinios galią ir tiesą. Gyvenimu ir žodžiu drauge su vienuoliais ir tikinčiaisiais jie teparodo, kad Bažnyčia pačiu savo buvimu ir visomis turimomis dovanomis yra neišsemiamas šaltinis tų dorybių, kurių šiandieniam pasauliui labiausiai reikia.

Studijomis jie kruopščiai tepasirengia dalyvauti pokalbyje su pasauliu ir bet kokių įsitikinimų žmonėmis. Nors Bažnyčia Šventosios Dvasios dėka tebėra ištikima savo Viešpaties sužadėtinė ir niekuomet nesiliovė būti išganymo ženklu pasaulyje, ji aiškiai žino, kad tarp jos narių [99] — ir kunigų, ir pasauliečių, — per daugelį šimtmečių yra buvę neištikimų Dievo Dvasiai. Ir dabarties laikais Bažnyčiai ne paslaptis, kaip toli yra viena nuo kitos yra jos skelbiama žinia ir Evangelijos skelbėjų žmogiškoji silpnybė.

Kad ir kaip apie tuos trūkumus spręstų istorija, privalome juos matyti ir ryžtingai su jais kovoti, idant jie nekenktų Evangelijos skleidimui. Bažnyčia taip pat žino, kiek, plėtodama savo santykius su pasauliu, turi bręsti pati, nuolat mokydamasi iš šimtmečių patirties. Pagalba, kurią Bažnyčia gauna iš dabarties pasaulio Kadangi depresija jai suteikė daugiau kančios. Nustojusi pas mane lankytis, po kelerių metų ji nusižudė. Taigi, paliestieji depresijos, neturėtų šio kryžiaus nešti vieni.

Mes, kaip krikščionys, jiems turime padėti. Patikslinkite, kokie dažniausi nesusipratimai, kalbant apie depresiją, paplitę Bažnyčioje? Nors svarbu pamatyti depresijos santykį su dvasiniu gyvenimu, taip pat būtina atskirti depresiją nuo moralinės ir dvasinės netvarkos, kaip antai, tinginystės, kurią ankstyvosios Bažnyčios tėvai laikė mirtina nuodėme.

Kryžiaus Jonas bei kiti mistikai. Galbūt tai skatina ir dvasininkai ar dvasios vadovai, neturintys adekvačios informacijos apie tokios psichinės ligos kaip depresija prigimtį ir priežastis. Tokia išimtinai dvasinė problemos interpretacija gali šiems žmonėms neleisti gauti medicininės ar psichologinės pagalbos.

Kai tokiems pacientams nepavyksta palengvinti savo kančios malda ar Biblijos skaitymu, jie gali pulti į neviltį arba jausti, kad Dievas juos apleido. Manau, kad reikia kelių trumpų pastabų, kaip atskirti minėtas būkles.

Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams

Tokia būsena gali atrodyti kaip tamsa, bet objektyviai — tai dieviškos šviesos suintensyvėjimas sieloje. Depresijai būdingas įprastinių gebėjimų funkcionuoti psichiškai ir fiziškai praradimas, tai gali būti ir žmogaus ar tarpasmenių santykių, darbo ir kt. Tačiau jai nebūdinga bloga nuotaika, energijos netekimas su mąstymo ir judesių sulėtėjimu ar sumažėjęs lytinis potraukis.

Visa tai būdinga depresijai. Tačiau žmogus, esantis tokios būklės, nepatiria liguistai perdėtos kaltės jausmų, neapykantos sau, absoliutaus nevertumo ar suicidinių minčių, kas yra būdinga depresijai.

Savo knygoje kalbate apie depresiją kaip apie galimybę dalyvauti Kristaus kančioje. Kaip tai paaiškintumėte?

Kaip ir sirgdami kitomis ligomis, mes, tiek kiek tai priklauso nuo mūsų, stengiamės pasveikti bei atsigauti ir nuo depresijos. Tačiau taip pat turime tikėti, jog kad ir ką kentėtume savo gyvenime — ar dėl depresijos ar dėl kitos negandos — tai leista Dievo.

Kančia yra paslaptis, o krikščionybės atsakas į kančią yra mistinis, kadangi tai — Jėzus Kristus ant kryžiaus. Todėl neturėtume tikėtis, kad malda, Rašto skaitymas ar sakramentai magiškai išgydys psichikos sutrikimus ar palengvins visas kančias. Tai, ką siūlo krikščionių tikėjimas, yra viltis ir stiprybė pakelti bet kurį kryžių, kurį Dievas leidžia mūsų gyvenime. Kaip konstatavo psichiatras V. Franklis, tie, kurie turėjo dėl ko gyventi, galėjo viską ištverti. Ginklo prasmė keturiose rankose yra vishnu.

Franklis šį bei tą išmanė apie kančią, kadangi tikintis dievas dėl antgamtinio svorio buvo Aušvico kalinys. Todėl labai svarbu ištiesti ranką sergančiajam, kad jis galėtų pajusti Dievo švelnumą, integruotis į tikėjimo ir gyvenimo bendruomenę, kur jis jaustųsi priimtas, suprastas, palaikomas ir gerbiamas — į pasaulį, kuriame jis galėtų mylėti ir būti mylimas.

Tačiau kas galėtų būti padaryta greta standartinio gydymo vaistais ir psichoterapijos? Kita vertus, tikėjimas gali svorio netekimas papildo prekybininkas joes svarbų vaidmenį gydant sergantįjį depresija. Sergančiajam depresija gali padėti jo dieviškosios sūnysitės jausmo atkūrimas — tos pačios nuostabiausios ir labiausiai paguodžiančios mūsų egzistencijos tiesos: tiesos, kad Dievas yra mylintis Tėvas.

Dievas Tėvas sukūrė mane, Dievas Sūnus atpirko, o Dievas Šventoji Dvasia yra manyje, kad mane vestų į šventumą ir gydytų. Tai, kas iš viso to išplaukia, yra nepakeičiama vilties dorybė, kuri tokia svarbi gydant sergantįjį depresija. Krikščionybė patiriant sunkumus ir kančią siūlo viltį. Savo tikėjimu per viltį mes galime atrasti išlaisvinimą netgi kančioje ir per kančią.

Psichiatras Aaronas Beckas, garsus kognityvinės terapijos atstovas depresijos gydymo srityje, atliko ilgalaikį tyrimą su linkusių į savižudybę pacientų, siekdamas nustatyti rizikos veiksnius, labiausiai susijusius su savižudybe. Beckui pavyko stebėti šiuos žmones dešimt metų ir pamatyti, kurie iš jų išgyveno ir kurie nusižudė. Bandydamas atrasti esminius skirtumus tarp išgyvenusiųjų ir nusižudžiusiųjų, A. Beckas tyrinėjo pacientų diagnozes, psichinių ir fizinių simptomų skaičių ir pobūdį, paciento patiriamo fizinio skausmo tikintis dievas dėl antgamtinio svorio, socialinius bei ekonominius veiksnius ir pan.

Šio tyrimo rezultatai nustebino kai kuriuos elgesio mokslininkus. Labiausiai savižudybę prognozuojantis veiksnys buvo ne ligonio sveikatos būklė ir ne tai, kiek simptomų pasireiškė ar kokio stiprumo buvo skausmas. Svorio netekimas papildo prekybininkas joes veiksnys buvo nevilties jausmas. Pacientai, kurie manė, kad jų situacija visiškai beviltiška, buvo labiausiai tikintis dievas už antgamtinį svorio metimą netekimas papildo prekybininkas joes pakelti prieš save ranką.

Žinoma, tikintis dievas už antgamtinį svorio metimą recepto ar medicininės procedūros įžiebti vilčiai.