Lapės naujienos cornell studentų svorio metimas

Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Laisvė palikti savo tautos istorinę tėvynę ir kurtis kitų tautų istorinėse tėvynėse yra neatsiejama šios utopijos dalis. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Pirmieji vertintojai jį lygino su spalvinga flamandų tapyba. Ir Mykolaičio-Putino, ir Miškinio atvejai rodo rašytojo padėties sudėtingumą.

Daug baisių dalykų, nutikusių per pastaruosius pustrečio amžiaus, aiškintini tuo, kad pernelyg didelę įtaką žmogui, egoizmo kiaute užsidariusiam nuo Dievo meilės, ėmė daryti maištingasis angelas — pirmasis revoliucionierius. Komunizmas — tik dar viena šios revoliucijos kaukė. Revoliucija yra Dievo teismas ir bausmė todėl, kad gundytojas veikia, Dievui leidžiant.

Iš komunizmo išsilaisvinusios lietuvių tautos niūri demografinė padėtis liudija, kad esame atsidūrę kitame revoliucijos epochos etape, akistatoje su kitokia pavergimo forma. Pirmą kartą per visą galingos imperijos istoriją priešas užėmė jos sostinę.

Aišku, toks 12 K u l t ū r o s b a r a i 2 0 1 5 · 10 įvykis reikalavo metafizinio paaiškinimo. Buvo manančių, kad nelaimę Romai užtraukė imperijos nusigręžimas nuo protėvių dievų ir atsigręžimas į Kristų. Viena iš pagrindinių veikalo minčių ta, kad krikščionis yra dviejų valstybių pilietis. Per krikštą jis tampa Dievo valstybės, t. Bažnyčios, piliečiu, o kaip šios žemės gyventojas jis yra vienos iš pasaulio valstybių pilietis.

Augustinas išskleidė pagrindinį politinį krikščionybės principą, suformuluotą paties Jėzaus Kristaus, kuris, kaip žinome, atsisakė prisiimti politinio Mesijo vaidmenį, nors daugelis to tikėjosi. Šis pagrindinis politinis krikščionybės principas padarė milžinišką įtaką Vakarų politinei minčiai ir civilizacijos istorijai.

Augustino veikalas — galingas teorinis šio principo pagrindas. Galutinis krikščionio, kaip Dievo valstybės piliečio, tikslas yra siekti, kad ši valstybė, pelniusi šlovę švęstų galutinę pergalę laikų pabaigoje.

Bet per savo žemišką kelionę krikščionis neišvengiamai susiduria su dvigubo lojalumo problema — juk jis yra ne tik Dievo, bet ir šios žemės valstybės pilietis.

Document Information

Tai dvi tikrovės, kurios niekada nepasirodo visiškai grynu pavidalu, yra persmelkusios viena kitą. Dievo valstybė visiškai išsigrynins tik pasibaigus istorijai, laikų pabaigoje, po Paskutiniojo teismo. Visiškai išgrynintos žemiškosios valstybės taip pat nėra ir suprantama kodėl. Visuomenė be mažiausio dieviškumo blyksnio būtų absoliutaus blogio karalystė, pragaras.

Todėl net pati nuožmiausia tironija neįveikia visų Dievo valstybės apraiškų, pavyzdžiui, atsiranda kankinių už Kristų.

Augustino idealas buvo dviejų valdžios atšakų — dvasinės ir pasaulietinės — taikus sambūvis, kai Bažnyčia nesikiša į grynai pasaulietinius reikalus, o imperijos valdžia netrukdo Bažnyčiai ganyti sielų. Aišku, tobulos jų santarvės nebuvo niekada, tačiau prasminga istorijos tarpsnius vertinti pagal jų priartėjimą prie šio idealo.

Vakaruose iškilo ir suklestėjo viduramžių Europos kultūra, Rytuose — Bizantijos civilizacija. Viduramžių europiečio tapatybei ypač svarbus religinis dėmuo.

Viduramžių europietis pirmiausia buvo krikščionis katalikas, o jau po to — prancūzas, italas, anglas arba vokietis. Tais laikais nusistovėjo harmonija su tam tikromis išlygomis tarp religinių ir tautinių tapatybės sandų. Krikščionybė, iki tol vienijusi europiečius, dabar juos išskyrė.

Gaston Bachelard. Svajonių džiaugsmas: Ugnies psichoanalizė. Vanduo ir svajonės. Erdvės poetika.

Šiaurės Europa atsiskyrė nuo Romos, vokiečiai su prancūzais žudė vieni kitus dėl religijos katalikų ir protestantų karai. Nors europiečiai dar ilgai išliko religingi, tautiniai tapatybės sandai nustelbė krikščioniškuosius.

Nebepakako pasakyti, kad esi krikščionis, reikėjo pridurti, kieno pusėje stovi — popiežiaus, Lutherio, Calvino? Žvelgiant iš Augustino idealo perspektyvos, tai buvo smarki žemiškosios valstybės ataka prieš Dievo valstybę. Ne visi susitaikė su šio išpuolio pasekmėmis ir, susidūrę su būtinybe pasirinkti, liko ištikimi — net savo gyvybės kaina — Dievo valstybei.

Tomas Moras, negalėjęs susitaikyti su tuo, kad Anglijos karalius pasiskelbė esąs ir Bažnyčios galva. Harmonija tarp dviejų valdžios atšakų — dvasinės ir pasaulietinės — buvo suardyta, tačiau tarp Dievo valstybės ir žemiškosios valstybės, metaforiškai kalbant, nusistovėjo savotiškos paliaubos, trukusios beveik tris šimtus metų, kol jas nutraukė Didžioji Prancūzijos revoliucija m. Lapės naujienos cornell studentų svorio metimas buvo iki šiol besitęsiančio žemiškosios valstybės puolimo prieš Dievo valstybę pradžia.

Tačiau jau kito amžiaus viduryje radikalūs Karlo Marxo, kuris žavėjosi prancūzų revoliucionieriais, pasekėjai paskelbė, kad patriotizmas — tai ne dorybė, o kenksmingas, klaidinantis, todėl naikintinas jausmas.

Komunizmo utopija skelbė, kad religijos, tautos ir valstybės pamažu išnyks. Bet ji atsirado ne tuščioje vietoje. Buržuazija visur, kur tik ji pasiekė valdžią, sunaikino visus feodalinius, patriarchalinius, idilinius santykius. Lediniame savanaudiško apskaičiavimo vandenyje ji paskandino šventąjį religinės ekstazės, riteriško entuziazmo, miesčioniško sentimentalumo virpesį.

Žmogaus asmens orumą ji pavertė mainomąja verte ir vietoj daugybės suteiktų ir įgytų laisvių iškėlė vieną beširdę prekybos laisvę. Nepaisant skirtumų tarp komunizmo ir laisvosios rinkos, abi utopijas sieja vienas bendras bruožas — jos yra šiurkščiai materialistinės. Ir viena, ir kita žmogų laiko grynai ekonomine būtybe, neturinčia jokio transcendentinio matmens.

Tiek marksizmas, tiek laisvosios rinkos arba liberalioji utopija yra proto, atmetusio Dievą, socialinės inžinerijos eksperimentai. Tiek marksizmas, tiek liberalizmas iš esmės yra tikėjimas, paremtas pasaulietiniu žmogaus išganymu. Aišku, nėra atsitiktinumas ir tai, kad Maceiną jau nepriklausomoje Lietuvoje aršiai puolė kai kurie liberaliosios pakraipos filosofai, kuriuos dažnai matydavome televizorių ekranuose.

Marksizmas komunizmas stengiasi lygybės idealą įgyvendinti be Kristaus. O liberalizmas bando be Kristaus įdiegti laisvės idealą. Tačiau eliminavus Kristų, pastangos įgyvendinti šiuos idealus virsta jų karikatūra ir atneša žmonėms daug kančių. O iš brolybės ir vienu, ir kitu atveju tik pasityčiojama. Tikrai tikėjau, kad atkuriame kažką panašaus į tarpukario Lietuvos Respubliką. Manau, tuo tikėjo jei ne visi, tai bent jau dauguma tų žmonių, kurie stovėjo Baltijos kelyje, o m.

Be abejo, moderniosios literatūros proveržis nevyko be trukdžių. Moderniosios meno kryptys nebuvo priimtinos oficialiai, nors, jeigu per daug nešokiruodavo, būdavo tyliai toleruojamos. Kai aisiais Kaune po Romo Kalantos susideginimo ir slaptų jo laidotuvių į gatves netikėtai plūstelėjo minios jaunimo, valdžia reagavo visu griežtumu — milicija suėmė apie žmonių.

Todėl m. Nusitaikyta į moderniosios literatūros autorius, pirmiausia į poetus, painiose metaforose mėginant atpažinti užšifruotą antisovietinį kurstymą — išbarstomas jau anonsuotas ir knygynuose kaip signalinis egzempliorius pasirodęs Vytauto Bložės eilėraščių rinkinys Preliudai, neišleidžiama Lapės naujienos cornell studentų svorio metimas Venclovos parengta vertimų knyga Choras.

Iš pasaulio poezijos, sulaikoma Juozo Apučio apysaka Skruzdėlynas Prūsijoje bei Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių rinkinys Surūdijusi rožė. Tačiau tais pačiais m. Šios knygos viešai aštriai kritikuojamos, komplikuojasi visų šių autorių tolimesnis kūrybinis kelias. Ryškiausi autoriai nustumiami į šalį. Venclovai, Merui, Jurašui pavyksta emigruoti. Oficialioji kritika ima kalbėti apie novatoriškumo atokvėpį, konstatuoja nusistovėjusią pusiausvyrą tarp modernizmo ir tradicijos. Padidėjusį politinį spaudimą rodė padažnėjusios savižudybės, neaiškios, dažniausiai su KGB siejamos mirtys, dažni atvejai, kai žinomi kultūros veikėjai neišleidžiami į užsienį baiminantis, kad jie, įkvėpę laisvės oro, gali ir nebenorėti grįžti.

Prasidėjo vidutinybių dominavimo viešumoje metas. Visas aštuntasis dešimtmetis buvo paženklintas sąstingio ir žlugusių vilčių nuotaikomis. Vienu iš kūrybinės bohemos simbolių aštuntajame dešimtmetyje tapo poetas Rimas Burokas — Savo elgesiu jis įkūnijo laisvo žmogaus gyvenimo būdą nelaisvoje visuomenėje. Jis net negalvojo dalyvauti viešame literatūros gyvenime, kurį jo aplinkos žmonės siejo su kompromisais, — muzikalūs, kitokio pasaulio ilgesio persmelkti jo eilėraščiai rašyti ant kavinių sienų, servetėlių, plito rankraščiais arba iš lūpų į lūpas.

Buroko elegancija, savotiškas dendiškumas buvo tylus protestas prieš sovietmečio proletariato kultą. Tragiškas jo gyvenimas baigėsi mirtimi kalėjimo ligoninėje.

Opozicinės nuotaikos plito tarp menininkų, ypač dailininkų. Drąsiu kūrybinių erdvių plėtimu, nesitaikstymu su normatyvine socialistinio realizmo estetika garsėjo tapytojas Vincas Kisarauskas, skulptorius Vladas Vildžiūnas, grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Stip­ rėjo katalikiškas pogrindis, išgarsėjęs pirmiausia Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos leidyba ir platinimu.

Kronika — unikalus tikinčiųjų rezistencijos dokumentas, atskleidęs ir represinės sovietinės sistemos galią kruopščiai fiksuoti teisių suvaržymai, smurtiniai veiksmai, išpuoliai, aprašyti ateistinės propagandos skleidimo mechanizmaiir bejėgiškumą.

KGB per 17 persekiojimo metų nesugebėjo šio pasipriešinimo židinio užgesinti. Leidinį įkūrė ir nuo ųjų leidybai vadovavo veiklių dvasininkų ir pasauliečių kolektyvas, kurio lyderis buvo kunigas Sigitas Tamkevičius, o jį m. Dėl ko neleidžia auginti plaukų vaikinams? Režimo kritikai susidurdavo su nuolatine grėsme: m. Tas pats dvasios poetas ir filosofas Mindaugas ir su apsirengimu. Kodėl negalima rengtis Tomonis, ilgai tampytas po psichiatrines kaip nori? Turbūt galvojate, kad jaunuoliai, ligonines, buvo rastas negyvas, m.

Jūs galite įsakyti nukirpti, onavičius, m. O gyvybė. Staigios žūtys nieko nestebino. Natūraliai ir visiems suprantamai skamIš anoniminio laiško Kauno miesto valdžiai, m. Sovietinę kultūrą kritiškai vertinusiai jaunuomenei reikėjo represijų naštos nesulaužytų autoritetų. Tokiais vedliais, žadinusiais intelektinės laisvės troškulį, tapo vyresnės kartos kultūrologas Juozas Keliuotis, vienuolis tėvas Stanislovas Dobrovolskis, klajojantis mąstytojas Justinas Mikutis.

Mariaus Buroko kartai priklausantys rašytojai į literatūrą atėjo be privalomų reveransų valdžiai ir be socrealizmo ženklų. Sąstingio metu debiutavusiems jau ne tokia svarbi atrodė kaimo tematika — jie daugiausia skaitė Vakarų modernizmo autorius, domėjosi Rytų filosofija ir šiuolaikiniu menu Onė Baliukonytė, Gražina Cieškaitė, Gintaras Patackas, Almis Grybauskas, Antanas A. Legaliai išleidžiamas šiai kartai svarbaus Henriko Radausko rinkinys. Devintojo dešimtmečio pradžioje oficialiai pripažįstama vyresnioji modernistų karta Martinaitis, Geda, Bložė ir kt.

Moderniosios poezijos daugiabalsiškumas bandomas prisijaukinti įteisinant ją kaip vieną iš socialistinio realizmo variantų. Literatūros vaidmuo lietuvių visuomenės kelyje į Nepriklausomybę. Visuomenės grupių, nesitaikstančių su esama padėtimi, įsitikimai, pažiūros ne tik skyrėsi, bet neretai buvo visiškai priešingi.

Čechovas, A. Achmatova, O. Mandelštamas B.

Etnokultūrinio ir katalikiško sąjūdžių atstovams svarbūs lapės naujienos cornell studentų svorio metimas blaivybės, dvasinio asketizmo, dorovės principai, o intelektualinė bohema, hipių bendruomenės prieš uniforminę, standartizuotą, racionalizmo ir prisitaikymo dvasia persmelktą sovietinę santvarką protestavo meninėmis provokacijomis, nevaržomu gyvenimo būdu, alkoholinio svaigulio įkvėpta kūryba. Tomo Venclovos Modernioji XX a. Skirtingos literatūrinės tradicijos tarsi maži požeminiai vandens upeliai tekėjo po oficialiosios kultūros sluoksniu.

Sovietmečio pradžioje iškeliauti į Sibirą buvo galima už Nepriklausomybės laikų literatūros laikymą, vėliau slapta skaityta įvairi filosofinė, Vakarų literatūra, Rytų filosofija, išeivijos spauda ir t. Be abejo, viešai prieinamą literatūrą kūrę rašytojai buvo priversti nuolaidžiauti ir prisitaikyti, tačiau ir jie viešai pareikšdavo maištingų idėjų, į kurias atsiliepdavo skaitytojai.

Skaitant Sąjūdžio laikų spaudą akivaizdu, kad anuomet vienas įtaigiausių buvo vienybės ir solidarumo jausmas. Devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje prasidėjusiam tautiniam sąjūdžiui buvo reikalingas rašytojų sukauptas autoritetas.

Rašytojai tapo mitingų oratoriais, visuomenės ir politikos analitikais, jie turėjo atskleisti tiesą apie iki tol nutylėtas skaudžiausias istorijos dramas: Molotovo—Ribentropo paktą, trėmimus, masines žudynes, persekiojimus, sąžinės, tikėjimo, žodžio laisvės suvaržymus.

Visą sovietmetį bandant padaryti rašytojus propagandos, žmonių sąmonės valdymo įrankiais, išryškėjo atvirkštinis procesas — žmonės, rinkęsi į pirmuosius mitingus, kūrybinės inteligentijos žymiausius atstovus laikė geriausiais tautos valios reiškėjais.

Į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę buvo išrinkti gerai visuomenei žinomi aktoriai, kino režisieriai, filosofai, mokslininkai, o ne siauresniam ratui pažįstami politiniai disidentai. Kitoje barikadų pusėje atsidūrė Juozas Baltušis, nespėjęs laiku persiorientuoti. Į Lietuvą aisiais grįžęs Bernardas Brazdžionis minių buvo sutiktas tarsi pranašas. Šiuo metu daugiausia dėmesio sulaukė publicistika, greta istorinių ir politinių klausimų svarstytos ekologinės problemos.

Didelė dalis poezijos virto patoso kupina eiliuota publicistika. Pasirodė pirmieji tremtinių, partizanų prisiminimai svarbiausios knygos — Dalios Grinkevičiūtės Lietuviai prie Laptevų jūros ir Juozo Lukšos-Daumanto Partizanaikurių įtaiga pagrįsta ir naujais, totalitarinio režimo baisumą liudijančiais faktais, ir asmeninės išpažinties šokiruojančiu atvirumu.

Memuarinė, dokumentinė literatūra užgožė beletristiką. Dėl to literatūros laukas labai emocingas. Tiesos sakymo ir skriaudos atvėrimo patosu patraukė anksčiau cenzūros nepraleisti Apučio, Mikelinsko ir kitų rašytojų kūriniai, o Ričardo Gavelio Vilniaus pokeris, groteskiškai pašiepęs kai kuruos tautinius mitus, sukėlė skandalą. Gali būt, kad formulacija ne visai tiksli, ir reikėtų klausti: — Kur žmogus jaučiasi istorijos niekinamas ir kaip jis kovoja prieš savęs išniekinimą?

Toji sąžinės ir skausmo poezija, parašyta egzilyje subrendusių lietuvių rašytojų, apie kurią šiame paskaitų rinkinyje kalbama, savo reikšmingumą žmogui įgyja tuo, kad yra nuolatinis šių klausimų sprendimas. Šiuo pasirinkimu ji liudijo lapės naujienos cornell studentų svorio metimas lietuvišką įsišaknijimą, palikusį iš atminties ir pasąmonės jau nebeištrinsimuose vaikystės išgyvenimuose. Per gimimo žemę šiai generacijai kalbėjo prigimtiniai gyvybės šaltiniai, pati gamta, iš kurios žmogus ateina, kurios jis maitinamas ir kurion turės sugrįžti.

Kaziui Bradūnui dar net buvo įmanoma prigimtinė harmonija: Prie gruoblėto ąžuolo rymoja Girių dievas veidu mediniu, Samanotos Girių Dievo kojos Plaunamos šventųjų vandenų. O šaltini miško stebuklingas, Į tave rankas pavargusias tiesiu.

Ir jėga pavasario audringa Plaukia nesuvaldomu tamsiu Labirintu atgaivinto kraujo, Plaukia liūtim, karšta, laukine O, jaučiu Savos žemės praradimas jai reiškė kūrybinių šaltinių netekimą. Trečioji metinė Santaros Modernioji XX a.

Modernioji Literatūra

Ir jis džiaugiasi, jausdamas, kad žmogui intymi gamta jį aukoja geros antgamtės garbei. Kalbu čia apie Bradūną ne dėl to, kad laikyčiau jį išsėmusiu reikšmingiausias žemininkų temas, bet greičiau todėl, kad jis savyje sukaupia tas žemininkų žymes, nuo kurių jaunesnioji poetų karta ryškiausiai atsiskyrė.

Ne dabarčiai, angele, stiklinės moterys, ne dabarčiai ilgesys, Įšalęs džiaugsmas, angele, gyvų ir mirusiųjų neapykanta, kastruotas džiaugsmas, angele, išdilusi kalba P. Anksčiau Bradūnas, o čia Algimantas Mackus naudojasi krikščioniškąja simbolika.

Bet Bradūnui pro šią simboliką kalbėjo dar prieškrikščioniškas žmogaus ir dievybės vienumos ir tarpusavės priklausomybės pajutimas. Egzistencija Bradūnui buvo tobulai suderinta, nes iš prigimtinių jos šaknų, iš žemės gelmių plaukė ir pulsavo, ir visa persunkė natūrali, gera gyvybė. Bet pokrikščioniškos eros žmogui angelas, pakibęs vitraže, ir moteris taip pat tėra stiklinė.

Jie nebėra gimę iš organiškųjų prigimties pulsų, bet civilizuoto žmogaus išrasti. Natūralu, kad šioje kartoje, kuri brendo jau nutrūkus tiesioginiam ryšiui su gimimo kraštu, nebėra, kaip dar buvo Nykai-Niliūnui, į žemę įleistų gyslų, kuriomis galėtų plaukti gyvybės sultys. Tokių šaknų galima tiktai ilgėtis — arba, šaltai sau jų neturėjimą konstatavus, atlikti išliekančiąją žmogaus pareigą: kurti egzistencijos ir išsakymo formas bežemių generacijai.

Šiandieniam žmogui apskritai. Liūnė Sutema kalba šios kartos balsu: Dabar aš kaltinu žemę, kam ji tokia silpna, kam išaugino miestus, kurie užtvėrė plieniniais virbais paukščių taką skliaute, kam išaugino žmones, pragyvenančius ją, o negali išauginti krūmo, uždraustom uogom, kerojusio bažnytkaimio sode — Nebėra nieko svetimo.

Tai štai ir priežastis, kodėl šios kartos poezijoje nepulsuoja natūrali, žemiška gyvybė. Toji nuosavybė yra konkretusis žmogiškumas, toks, koks jis šiandieniniame pasaulyje ir mūsiškėje kasdienybėje. Vienintelė tikrovė — žmogus. Išbraižykit savo delne ir dylančios atminties vaizde naują žemėlapį, be žalumos, žmogaus veido pavidale.

Bevardė šalis — P. Jis negali nuo savęs pabėgti. Savyje — nebūtinai nuo kitų izoliuotame — jis turi atrasti viską, iš savęs viską sukurti, ko žmogui reikia. Žmogus yra nužemintas — atplėštas nuo žemės ir nuo prigimties. Tai šiandieninėje civilizacijoje beveik universalus išgyvenimas. Egzilis jį tik paryškina. Egzilis — žmogaus istorijoje, o ypač industrinės epochos žmogaus likimo simbolis.

Todėl egzilio reikšmę nusakanti poezija tampa svarbi visiems. Istorija neteisingiausia tiems, kuriem ji atėmė galimybę realizuoti savo jėgas. Šiuo likimu nužemintųjų generacija dalijasi su visų laikų egzilais ir visų rasių skriaudžiamaisiais, su neprivilegijuotu žmogum apskritai.

Nužemintieji save pirmiausia definuoja tuo, ką pajunta savyje nykstant. Noriu pirkti skliauto rėžį. Tuščią, prieblandoje, tarp dviejų bokštų gotikos kantrios, — kad galėčiau išaugint daigus javų, kurie tvinksi mano gyslose jau trylika pavasarių, ir negali prasilaužt — ir neranda vietos žemės gelmėje.

Noriu pirkti skliauto rėžį, kad galėčiau pamatyt, koks derlius nyksta manyje. Algimantas Mackus. Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai.

Jai išsakyti — egzilų skundas: Nėra gimtosios žemės! Nėra kad tykiai plauktų Nemunėlis ir aviža prašytų būti dailiai pasėta P.

Mano pirmajam name gyvena žmogus įstrižom akim užguito žvėries veide, užplakęs mano pirmąjį pranašą kanapine virve — Bet gal egzilų skausmui skirtas kuris reikšmingesnis postas prasminga pripažintoje visatos rikiuotėje?

Už kieno nuodėmes protėvių mirštanti kalba? Gal generacija nužeminta ne tik žemę praradusi, bet ir istorijos moraliai niekinama todėl, kad bandė ir savo užsimiršimu tebebando išvengti pavergtųjų kentėjimo? Sunaikinto šimtmečio baltųjų alyvų aliejum tegul bus palydėtos šiaurę išdavusios gentys P. Bet ar vien šiaurę savo užsimiršimu išduodame? Nužemintųjų generacijos sąžinė — įsipareigojimas jo neužmiršti. Tegul palieka jo įsirpusiose akyse falsifikuotas mūsų amžiaus vaizdas P.

Jonas Mekas vaizduojasi galutinį lapės naujienos cornell studentų svorio metimas žmogaus nužeminimą, kai antrą paskutinės valandos sekundę, dangumi pralėkus antrajai misilei, ir kalviui Žaldokui, nekaltam ir nieko nesuprantančiam, žiūrint į praskilusį dangų, neišaiškinamas balsas pradės kalbėti: Jeigu tu buvai geras — tavo gerumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai tu šventas — tavo šventumas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai komunistas — tavo komunizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją; jeigu buvai kapitalistas — tavo kapitalizmas yra nuodėmė, jeigu ėjai prieš istoriją Istorija — žmogui svetimas, neribotos galios mechanizmas, kuris paneigia ir sunaikina kiekvieną impulsą, priešingą nežinomai jo judėjimo krypčiai.

Istorija — ištisinis pasityčiojimas iš žmogaus ir visų jo tiesų subjektyvumo. Kas yra laikui tavo teisingumas — kas yra tavo klaidingumas ar tavo tikrumas prieš istorijos teisingumą? Dvyliktą valandą bomba sprogs. Ne tiktai istorija, kol jį tęsiasi, niekina žmogų ir jo pastangas, bet ir nežinomybė, kuri lapės naujienos cornell studentų svorio metimas už istorijos ir vieną valandą ją drastiškai užbaigs, šiuo atominiame amžiuje kasdien gresiančiu finalu galutinai patvirtins tai, ką istorinis patyrimas preliminariai liudija, — žmogaus nužeminimą.

Tačiau šis liūdnas žvilgsnis ateitin kvalifikuojamas: kol patys sau nebūsime ir žemės, ir pavasariai P. Mes esame gimę vieni ir teturime tai, kuo galime būti vieni kitiems ir patys sau. Todėl jam labiau reikia kitų ir neišsenkančios draugystės, ir jis skaudžiau perkenčia savo paties nepakankamumą. Mano vandenys nėra išsipildę, mano vandenys liko bevardžiai, mano veidas susilies su veidais, anksčiau išplaukusiais jūron, ir mano rankos sieks tolstančio tavo žemyno P.

Draugystės iširimo pasekmės neprilygstamai skaudžios: Dabar tu esi šaknis, kurios medis — supjaustytas ir sukūrentas. Dabar tu esi kriauklė, aklom akim žvelgianti į brangius krovinius plukdančią jūrą. Nebesama lapės naujienos cornell studentų svorio metimas kitiems, bet solidariais revoliucionieriais prieš egzistencijos bedžiaugsmiškumą.

II Kitame eilėraštyje brolis irgi pasirodo miręs. Tačiau šis brolis nebėra galingasis Id, kuris Trečiasis brolis yra prarastos, prisiminimuose trapios kaip peteliškė kūdikystės simbolis: dar ir dabar matau jo ploną kūdikišką ranką ramiai mojuojančią paliekantiems P. Tai dar vienas — nei moralusis, nei aistringasis, bet trapusis, specialiai poetiškas — poeto asmenybės elementas.

Su šiuo elementu jis save ypač intymiai sutapatina, kreipdamasis į mirtį kaip į bendrą abiejų brolių tėvą: Geriausi svorio metimo aksesuarai mane, evangeliste senas, kaip mano kūdikišką brolį mokėjai tėviškai pamilti P.

Išeitų, kad Algimantui Mackui kaip ir Vincui Kudirkai motina buvo kūrybos impulso šaltinis, o tėvas — greičiau daiktų privalomumo, realybės principo simbolis. Todėl tėvas ir atstovauja mirčiai, nes mirtis — galutinė privalomybė. Tėvas — žemiškasis Dievo atstovas. Dievas — tėvo gnc parduotuvėje riebalų degikliai. Tėvui priklausoma tol, kol nepajėgiama iš savo egzistencijos vidaus pagimdyti lapės naujienos cornell studentų svorio metimas paties dievų.

Bet paternalistinis autoritetas jau tiek įsisavintas, kad už sukilimą prieš jį žmogus pats save baudžia mirties — ir istorinio ar transcendentinio pasmerkimo — baime.

Sukilėlio asmenyje tai ypač ryšku Antano Škėmos pasaulėjautoje bausmės baimė grumiasi su kūrybinio impulso nepaneigiamumu.

Tiksliau: viena iš mirties formų, prieš kurias tenka nuolat, išdidžiai ir beviltiškai, kovoti ribotomis egzistencijos priemonėmis. Egzilis nėra vienkartinis, baigtas savo žemės praradimo aktas. Egzilis iš istorijos gilėja žmogaus sąmoningume. Ir juo labiau egzilis gilėja, juo labiau žmogus pajunta savo benamiškumą pačioje egzistencijoje. Kintantį egzilyje tikėjimo išgyvenimą atspindi Algimanto Mackaus Dievo sąvokos evoliucija. Šešiolikos ar septyniolikos metų sąvartoje Mackaus santykis su Dievu dar tvieskė plakatiniu pasitikėjimu: O, kas atves klajūnus prie Nevėžio kranto, benamius, kas į apsnigtąją Lietuvą grąžins?

• Ramunėlių arbata padės numesti svorį
• Detroitas svorio netekimas
• Itakos Galia | PDF
• Vi svorio metimas
• Geriausias būdas numesti svorio nigerijoje

Dvidešimt penktųjų metų kaimynystėje Mackus jau tik vieninteliu kentėjimo ryšiu Dievui prieš galutinį atsiskyrimą dar artimas. Ar tu sugrįši kaip tolimų kontinentų svečias ir priimsi iš manęs paskutinį ženklą mano prisiminimui?

Tada mes išsiskirsime kaip geri bičiuliai, kurie daugiau nesusitiks šitoj liūdesio žemėj. Jo yra žemė. Dievas, kuris išliko, yra būtinybė, kuri priverčia. Ankstyvesnės žemdirbių epochos Dievas, kadaise pajėgęs žmones mylėti, yra atšalęs, civilizacijos stikliniuose vitražuose sustingęs ir su jais sudūžtąsbet gyvenime nebesutinkamas. Stiklo akys — organas, kuriuo siela norėtų žvelgti lapės naujienos cornell studentų svorio metimas Dievą, — tėra veidrodis, kuriame atsispindi žmogui abejinga, todėl jam absurdiška visatos struktūra.

Užšalęs tikėjimo organas suparalyžuoja ir pačią sielą. Tradicinė Dievo sąvoka, psichoanalitiškai tariant, dekomponuojasi į meilės ir į būtinybės elementus.

Antanui Škėmai, vyresniam ir šiuo atžvilgiu konservatyvesniam, kaip jo paveldėjimo dalis dar buvo išlikęs ir Dievas meilė, tik sveiko proto blaivume jis nebebuvo pasiekiamas. Algimantui Mackui toksai Dievas jau visiškai nustojo egzistuoti. Jam tikras visu šiurpumu tebuvo Dievas būtinybė, save įrodantis savo triuškinančia galia.

Kadangi meilės Dievas iš žmonių egzistencijos nebeprišaukiamai pasitraukęs, nebėra ir išganymo vilties. Nulaužto kūno liemens — — — neatpažino. Chapel B. Gerojo Dievo vietoje palikusi erdvė — bevardė. To Algimantas Mackus nesutiko padaryti. Vienintelis dalykas, kurį esame paveldėję, yra visų daiktų netikrumo pajutimas. Vienintelis dalykas, kurį turime, yra mūsų ištikimybė tiems kitų egzistencijos fragmentams, kuriais sugebėjome susižeisti. Šios ištikimybės architektūrą išsaugoti neištrupėjusią savyje — pagrindinis nužemintųjų religijos reikalavimas.

Bet keista: nors Algimantas Mackus protestavo prieš Dievą privalomybę, jis liko reikalingas Dievo teisėjo, kuris juk tėra vienas iš privalomybės pavidalų. Mackui buvo nepakeliama nuolat stebėti neteisiamą neteisybę: Daiktai taip pat bus pašaukti į paskutinio teismo salę P.

Nors svorio metimas beaverton oregon išaiškinimas jį privertė kiek susimąstyti, Mackus jam nesipriešino.

Išeitų, kad jis negalėjo Dievo visiškai atsisakyti todėl, kad būtų kas teisia žmogaus tikėjimus, kuriais, vėl jį patį parafrazuojant, nenusikalsta tik tie, kurie jų neturi. Save koreguojančios istorijos teismo Algimantui Mackui nepakako. Gal jis netikėjo, kad istorija save koreguoja. Sis netikėjimas istorija jį privertė likti atvirą metafizikos galimybei.

Bet nužemintiesiems lengviau patikėti Dievu teisėju, būtinybės išsipildymu negu Dievu meile. Dievas būtinybė — žiaurus, bet reikalingas. Dėl ta prieš jį protestuojama, bet jo vis vien istorijos slogutyje ieškoma. Tačiau Dievas meilė nebeišprovokuojamai sustingęs savo omnipotencijos impotencijoje. Algimanto Mackaus poezija — žeidžiąs žmogaus šauksmas, nukreiptas į Dievą. Bet žemdirbių revoliucijoje išsikristalizavusios mitologinės figūros jau nebepajėgia išsilaisvinti nuo šimtmečių sąvokomis apsunkusio savo bažnyčių akmens.

Ir todėl žmogaus jausmas Dievui, susiredukavusiam į grėsmingą būtinybę ir į meilę vitraže, palieka: Amžinas gedulas prieš amžiną Dievą P. Žmogus pasmerktas laisvėje, — neretai liudija išeivijos patirtis. Nes atbėgę iš krašto, kur nuolatinė kova už lėtą laisvės sferos plėtimą formuoja naujo tipo herojus ir budelius— išeiviai niekina patys save, neišmokdami, ką su savo laisvės pertekliumi daryti.

Pirmykštė laisvės reikalavimo forma — instinktyvus organizmo pasipriešinimas prieš jam primetamą jo būdui svetimą, todėl jį nužeminančią gyvenimo tvarką. Organizmas gali pasiduoti šalia jo egzistuojančioms jėgoms — dievams, komisarams, tradicijai, miniai — tik kol gali kęsti savo nužeminimą. Bet ir pasiduodamas prievartai, jis savyje išsaugo Modernioji XX a. Egzilų sąmoningumas žino, kad ir laisvų institucijų krašte laisvė turi būti asmenine rizika realizuojama. Aš tau sakau, tik primenu: kad viena Brukiyno laisvės diena gali būti šimtą kartų mažiau, negu viena diena Vilniaus nakties nelaisvės; kad viena sekundė, praleista bežiūrint į upelio dugną klausantis vyturio giesmės, gali būti kur kas daugiau, kur kas didesnis gyvenimas, negu visa Brukiyno fabrikų Miserere.

Laisvę teįprasmina gebėjimą mylėti ir todėl gyventi, ir transcenduoti mirtį išreiškiąs įsipareigojimas Laisvosios institucijos neužtikrina žmogaus laisvės, ir pavergimo institucijos nebūtinai pagamina vergus. Galima net būti laisvesniam vergijos institucijose, priešinantis ledyno slinkčiai, išsaugojant žmogiškąjį integralumą tikro pavojaus akivaizdoje, negu laisvės institucijose, jei jos priimamos patogia, daug nereikalaujančia savaimine suprantamybe.

Bet Jonas Mekas dar m. Laisvė dviprasmiška. Neabejotini tėra mūsų įsipareigojimai. Ponas Mackus turi dainuoti apie Lietuvą. Ar jūs savo poezijoje turite namus? Iš Los Argeles dailiųjų menų klube m. I Kiekviena istorinėje kaitoje atskiriamą identitetą turinti ar jo ieškanti karta savaip išgyvena ir savo santykį su bendruomene. Bendruomenę šiuo atveju galime suvokti ne vien įprastine sociologine prasme.

Pro konkrečią bendruomenę, susidedančią iš žmogaus santykių su žmonėmis, įžvelgiame visų žmogui reikšmingų daiktų universumą. Bendruomenė — žmogaus ir egzistencijos tarpininkė apskritai.

Žmogaus santykis su jo bendruomene — sukonkretintas jo santykiavimo su žmogiškosios egzistencijos visuma pavidalas. Patriotizmą todėl suvoksime ne vien kaip konkretų įsipareigojimą tautinei bendruomenei, bet gilesnėje plotmėje ir kaip bendrinį ištikimybės pajėgumo simbolį.

II Jis kalbėjo nemeluodamas, nes nuo tiesos skaudumo neturėjo kur pasislėpti. Kaip greitai numesti svorį naudojant svorius Mackaus patriotizmo pradžioje yra daugeliui jo generacijos žmonių būdinga įtampa. Iš vienos pusės — nusivylimas, tiesiog pasibjaurėjimas išeivių bendruomene. Ne todėl pasibjaurėjimas, kad ji būtų labiau už kitas išsigimusi, bet todėl, kad esama daugiau už savuosius negu už svetimus išsigimimus atsakingu.

Tik kad nebūčiau toks kvailas, kad naktimis neieškočiau namų visai prakeiktai, išklydusiai generacijai, kad nesapnuočiau homoseksuališkų angelų, lesbijaniškų teresėlių Jeigu rasčiau gimtuosius namus, niekas manęs iš jų neišneštų ne karste, ne mirty P. Išklydusi generacija tik vienu atžvilgiu tėra išeivijos bendruomenė.

Giliau — ji visa dabartinė, nuo saugiųjų prigimties ir papročio šaknų atsiplėšusi žmonija. Gimtieji namai — galutinės priklausomybės, dar niekieno nepasiektos Utopijos simbolis. Bet namų ieško- Modernioji XX a.

Mes egzistuojame, kur susikerta daugelio gyvenimų trajektorijos. Praeityje ištirpusieji yra palikę savo substancijos ir mūsų kraujyje.

Mes turime savyje visų gyvenimą, savo lūpų linijose visas ištartas, visas nebyliai nujaustas tiesas. Ji nesunaikina žmogaus neužmirštamumo. Gyvieji yra už tai atsakingi. Ir kiekvienas atsakingiausias už neužmirštamumą tų, kuriuos tik jis gali prisiminti. Mes gyvename, kad išsaugotume žmonijai tą patirtį, kurios vieninteliais sargais esame. Algimanto Mackaus patriotizmas yra universali vertybė. Nieko lietuviško neatsisakydamas, jis neišdavė nieko žmogiško.

Jis yra pajutęs visuotiniausią žmonių giminystės pagrindą: ištikimybės įsipareigojimą tiems, kurie jau nieko nebeturi kaip tik mus. Jis yra supratęs, kad šito solidarumo negalime išduoti, net ir kai save savo kasdieniškais veiksmais išduodame, kad lapės naujienos cornell studentų svorio metimas pareiga gyventi ir už tuos, kurių jaudinanti egzistencija liko žmogų triuškinančios istorijos plotmėje neužbaigta, baigimo besišaukianti.

Mirties temos egzilio literatūroje reikšmė, apie kurią pirmasis prabilo Antanas Škėma, gali atspindėti išeivijos impotentiškumo pajutimą. Egziiio impotentiškumo pavojų tiek politiniame, tiek kūrybiniame plane Algimantas Mackus buvo suvokęs su desperatišku blaivumu. Tačiau mirties tematikos esmingumui jo poezijos sociologinio išaiškinimo nepakanka. Mirtis nėra vien bendruomeninės situacijos — į trečiąjį dešimtmetį prasitęsiančio ir į savo tikslus nė kiek nepasistūmėjusio egzilio — simbolis.

Ji yra ir tiesioginė kiekvieno individo tikrovė. Ji sugriauna viską: niekada neįtikinsiančioje jos akivaizdoje tikra palieka tik tai, ką ir visko, kas žmogiška, sunaikinamumo perspektyvoje verta perduoti kitiems. O tai yra tiktai žmogaus įsipareigojimas žmogui, kurio galutinis pagrindas — skausmas su juo ir už jį Už šio skausmo nebėra nieko: nei gamtos instinktų, nei istorijos dėsnių.

Skausmas už žmogų yra žmogiškosios būties svarbiausia tiesa, kuria tenka apibrėžti save ir visas kitas tiesas, — kuria tenka sverti savo meilę ir savo panieką, savo dienų išlaikyti svorio netekimą po ligos ir savo dievų priimtinumą.

Galbūt reikėjo griaunančios iliuzijas egziiio patirties reikėjo ne tik prarasti gimimo žemę, bet ir pasitikėjimą bet kuriuo paveldėtu papročiukad būtų pajustas begalinis netikrumas visko, kas nėra šiuo matu išbandyta.

Kas ieškojo tikro žmogiško patriotizmo, turėjo klausti, ar jis išlieka ir mirties akivaizdoje. Algimantas Mackus atsakė taip; patriotizmas tiek savo bendruomenei, tiek egzistencijai apskritai yra galimas, jei juo liudijamas jautrumas visų žmonių skausmui.

Toks jis dažnai išeivijoje ir tampa, keršijant žydams ar negrams už lietuviams komunizmo vardu padarytas skriaudas. Įsipareigodamas lietuvių visuomenėje lapės naujienos cornell studentų svorio metimas jautrumą visų skausmui Algimantas Mackus surado vienintelę jam įmanomą galimybę būti lietuviu Šioje vietoje iškyla klausimas: ar galima pateisinti skausmą, laukiantį visų, kurie išeivijoje apsispręs už lapės naujienos cornell studentų svorio metimas žmogiškumo formą, už buvimą ne tik mažais, bet ir skriaudžiamųjų, be vilties išsigelbėti, pusėje?

Kita vertus, ar galima savo tautą kaltinti dėl to, kad lietuviu būti šiandien skausmingiau negu bet kuo kitu? Ir todėl savo tautos atsisakyti, jos nesąmoningai bijoti, kad šito skausmo išvengtum?

Ar bus kalta tavoji rasė, kad sieloj skausmo liks daugiau nei kūne?. Iš neišduoto jautrumo skaudžiam likimui ir iš šaknų ilgesio kyla nužemintųjų generacijos įsipareigojimas negalimų užmiršti, pasaulio pamirštų skausmo pavidalų koliažui, savo bendruomenei: anapus išdainuotą marių Jonukas gimtąja tarme šneka namus, šneka lapės naujienos cornell studentų svorio metimas gyvenimo sampratą P.

Tik galvojimas, kuris kyla iš jautrumo skausmui, turi išganančią galią. Jie mažiau galėtų pateisinti savo lietuviškumą, ir todėl būtų mažiau lietuviais, jei dėl negrų teisių nekovotų. O nužemintųjų generacijai savo lietuviškumą, kaip ir kiekvieną kitą savo tikėjimo lapės naujienos cornell studentų svorio metimas, jau reikia moraliai pateisinti, jau jis nebegali būti savaime priimamas. Generacija blaivi savo bendruomenės ir savo pačios charakterio trūkumams. Tačiau tvirčiausia jos charakteryje — ištikimybė kaip tik šiai defektuotai bendruomenei.

Gal nužemintųjų generacija įsipareigoja savo bendruomenei todėl, kad ši bendruomenė, daugiau savyje stokodama, reikalingesnė žmogiškojo įsipareigojimo. Nieko šiandien nebereiškia dieviškosios dimensijos, galia ir tobulybė, grožis ir amžinumas, nes turintiems teisę pasitenkinti savimi mes nereikalingi. Idealai apskritai tėra naudingi praktinėje veikloje. Sąžinės plotmėje jų nereikšmingumas tiesiai proporcingas jų tobulumui.

Įpareigoja ne idealai, bet trūkumai, nes jie šaukiasi žmogaus jiems užpildyti. Apribotieji reikalingiausi meilės, silpnieji — ištikimybės. Mirtis Antanui Škėmai buvo reikšmingiausias išgyvenimas, nes ji pats didžiausias žmogaus trūkumas: ir todėl ji žmogų padaro kitų ištikimybės vertą.

Tie, kurie mums ištikimi, savo ištikimybe mums atsveria tą galutinį praradimą, kuriuo iš mūsų kada nors bus išplėšta mūsų pačių egzistencija. Todėl mums kitų ištikimybės reikia, kad ji mums atsvertų mūsų pačių galutinį defektą. Todėl mes savo ištikimybe įsipareigojame ne tobulybės iliuzijai, bet defektuotai realybei, kuriai mūsų reikia.

Galima gyventi be išganymo pažado, negalima — be įsitvirtinimo praeityje ir dabarties uždavinių sąmonės. Visi, kuriems dabartis leidžia apsispręsti, patys iškelia savo uždavinius. Bet nužemintiesiems tenka patiems ir savo istoriją surasti.

Užuot atėję iš istorijos, nešini neišsemiamu tradicijų turtu, jie turi, iš savo tuštybės išleisdami šaknis, istorijon įaugti. Jų istorija — Afrika. Mitas, kurio reikšmingumą dar reikia atskleisti. Problema, su kuria besigrumdamas žmogus išbando, ką jis pats reiškia.

Bet čia ir prasideda žmogaus santykio su istorija dviprasmiškumas. Istorinis įsišaknijimas reikalingas žmogaus substancijai — jo meilės ir kūrybos pajėgumui — maitinti. Bet tiek meilė, tiek kūryba yra intymumas dabarčiai. O užsidarymas istorijoje paraližuoja dabarties pajutimą. Tai, kas yra žmogaus psichologinės stiprybės šaltinis, gali tapti jo socialinės akcijos pasmerkimu.

Šis pavojus ypač gresia išeivijoje. Tačiau jos, kaip Jurgis Blekaitis sykį pažymėjo, save identifikuoja su visais, kurie persisunkę neapykanta Išeivių egzistencija — ilgesio diagramos. Istorijoje užsidariusiųjų meilė — žabangos gyviesiems. Liūnės Sutemos meilė priklauso tam, kas yra, o ne kas turėtų būti.

Todėl ji supranta ištikimybės reikšmę. Ištikimybė — svarbiausia sąvoka jos neištartų žodžių žodyne. Bet kaip tik ištikimybės svarba verčia riebalų deginimo režimo požymiai žmoguje — ir artimuosiuose, ir savyje — glūdinčią jos priešingybę, išdavimo galimybę: Argi begalima rašyti krauju, kai lapės naujienos cornell studentų svorio metimas kiekviename Drebulė, išdavusi Žilviną — ir jo nebėra P.

Žilvinas — simbolis to, ką žmogus prisiekė nešioti sąmoningumo gelmėse. Ištikimybės objekto išdavimas dvilypis: jo ištuštinimas kasdieniško žodžiavimo sraute, jo įpareigojančios reikšmės nutilimas. Kas liepė anonimiškiems čikagiškiams naktimis skambinti Jono Šoliūno tėvams, atsilyginant už jo dalyvavimą civilinių teisių žygyje Alabamoje? Kuris antropoidinis instinktas vertė laikraštyje stebėtis, kaip jis galėjo savo akyse pajusti užuojautos skriaudžiamam žmogui ašaras, nenutaręs pirma atverkti už lietuvį, o tik paskui, jei atliks, už šalia jo demonstracijoje žygiuojantį negriuką?

Jie pasakoja, kad rusai deportavę 44 ir nušovę 2 jų gimines, — o patys pragyvena, maitindamiesi savo vaikais, išmirkytais acto ir aliejaus mišinyje.

Be to, simbolizuodami dalijimąsi tėvynėje pasilikusiųjų kančiomis, jie laiko lubose pasikabinę pūvantį arklio lavoną. Baltazaras Lietuvoje buvo arklių pirklys, ir, matyt, pageidauja prie savęs turėti, nors ir nebegyvus, savo prisiminimus.

Dabar viską turiu prieš save — viską, kuomi buvau tikrair galiu abejoti. Bevardė šalis. Abejojantis žmogus turi sukaupti savo lapės naujienos cornell studentų svorio metimas, intelekto ir vaizduotės jėgas, lyg jos būtų paskutinės žarijos prieš visiems laužams užgęstant.

Kūryba jam — ne kilnus į dievus panašiųjų žaidimas, bet menko žmogaus, kuriam viskas skauda, egzistencinė būtinybė. Arba, iš paskutiniųjų įtempęs jėgas, rizikuodamas viskuo, ką turi ir ko dar nesi turėjęs, sulipdysi įtikinamą savosios egzistencijos pateisinimą, — arba liksi tuščias išnuomotame bute, murmėdamas žodžius, kurie tik kitiems ir kadaise buvo ką nors reiškę.

Abejojimas — nužemintųjų generacijos lietuviškųjų pastangų pradžia. Bendruomenės identiteto ištirpimas reikalauja individualiai išbandyti savo ištikimybę. O ištikimybės tikslas — padėti kitiems gyventi: Aš nešu.

TEODICĖJINIAI MOTYVAI LIETUVIŲ LITERATŪROJE

Aš turiu nunešt ant smilgų kvepiančias žemuoges, savo vaikui —, kad jis nepradėtų ilgėtis nepažįstamo krašto miškų —. Šitokių apsisprendimų turinys — visa, kas šiandien kitiems pasakytina. Bet Algimantui Mackui buvo reikšminga, kas išlieka mirties akivaizdoje skausmas su žmogumi ir už žmogųo Liūnei Sutemai reikšminga, kas nugali gyvenimo prastumą esminės priklausomybės žmonių bendruomenei pajutimas. IV Sentencijos, grįžtant iš susitikimo su savo generacijos žmonėmis, kalbėjus apie nužemintųjų patriotizmą: Žmogus ima pajėgumą gyventi iš savo darbo ir savo draugų, savo ištikimybės ir savo ironijos.

Jo tikėjimas yra tai, kuo jis skaudžiausiai abejoja. Jo tiesa yra melas, nes kiekvienu apibrėžimu tegalima aprėpti dalį tiesos, ir tuo, ko nepa­ jėgiama pasakyti, sakomoji tiesa tampa apgaule. Todėl nusikaltimas — apaštalauti ir dorybė — klausti. Šiandien žmonės ateina klausdami, ir jų susitikimuose gimsta gyvenimo būdo užuomi­ nos.

Dažniausiai žmonės į sektantus reaguoja taip, kaip dabar papasakosiu. Keleivis, tarkim, verslininkas, skuba per žmonių pilną oro uostą. Vienas iš krišnaitų išeina jam priešais, įteikia gėlę, o nustebęs verslininkas ją paima. Krišnaitas at­ remia, jog tai jų organizacijos dovana, tad vyras turėtų ją pri­ imti Še, pasiimkit atgal. Ką reikėtų daryti - pasilikti gėlę ir nieko nedavus nueiti sau ar paklusti taip smarkiai įsigalėjusiai grįž­ tamumo taisyklei ir paaukoti pinigų? Dabar vidinis konfliktas matyti ne tik verslininko veide, bet ir laikysenoje.

Jis nusisuka nuo krišnaito ir, atrodo, tuoj spruks, bet taisyklė priverčia jį vėl atsigręžti. Paskui jis vėl pasisuka eiti, bet, deja, negali pajudėti iš vietos. Galiausiai linkteli galva, pasikuičia piniginėje, paduo­ da krišnaitui vieną ar du dolerius, ir šis džiaugsmingai dėkoja.

Visiškai atsitiktinai man teko stebėti vieną įvykį, iš kurio pa­ aiškėjo, kad krišnaitai labai gerai žino, jog dauguma praeivių nenori iš jų jokių dovanų.

Kai ji kaip tik vėl ruošėsi tai daryti, aš nutariau trumpam atsitraukti. Kadangi neturėjau kur eiti, nusekiau tai moteriai iš paskos. Pa­ sirodo, ji eidavo nuo vienos šiukšliadėžės prie kitos rinkdama keleivių išmestas gėles, o paskui grįždavo jų pilnu glėbiu kai kurios gėlės būdavo išmestos turbūt jau nežinia kiek kartų ir vėl panaudodavo grįžtamumui įgyvendinti.

Didžiausią įspūdį Grįžtamumas 47 man padarė tai, kad tas gėles išmetė pinigų paaukoję žmonės. Grįžtamumo taisyklės ypatybė - krišnaitams lapės naujienos cornell studentų svorio metimas pavyko pasinaudoti dovana, kuri tokia nepageidaujama, kad lapės naujienos cornell studentų svorio metimas iš­ mesta vos pasitaikius progai.

Tai, kad nenorimos dovanos sukelia įsipareigojimo jausmą, žino ne tik krišnaitai, bet ir daugybės kitų organizacijų atsto­ vai.

Kiek kartų iš kokių nors labdaros organizacijų esame gavę dovanų adresų lipdukų, atvirukų, raktų pakabukų drauge su bukletais, kuriuose prašoma paaukoti?

Pastaraisiais metais esu gavęs penkis tokius siuntinukus - du iš neįgalių karo veteranų grupės, o kitus iš apaštalinių mokyklų ir ligoninių. Visais siun­ tinukais siekta, kad atsiųsti niekučiai būtų traktuojami kaip do­ vana, o paaukoti pinigai - ne užmokestis, o veikiau atsilygini­ mas. Vienos misionierių organizacijos laiške už krūvą atvirukų buvo prašoma ne užmokėti, o išreikšti gerumą. Jei atsižvelgtu­ me ne tik į pajamų mokestį, bet ir kitus veiksnius, suprastume, kodėl siunčiamus niekučius geriau pateikti ne kaip prekes, o kaip dovanas: nusistovėjusios kultūrinės normos ragina atsily­ ginti net už nenorimą dovaną, tačiau nėra jokio spaudimo bū­ tinai įsigyti nenorimą prekę.

Taisyklė gali paskatinti neteisingus m ainus Yra dar viena naudinga grįžtamumo taisyklės ypatybė. Para­ doksalu, tačiau lygiaverčiams abipusiams mainams užtikrinti sukurta taisyklė gali būti taikoma taip, kad mainai būtų netei­ singi. Taisyklė reikalauja už konkretų veiksmą atsilyginti pana­ šiai. Už paslaugą reikia atsimokėti paslauga, o ne abejingumu ar juo labiau agresija.

Atsakymai į tai kaip numesti svorio? Kaip sudeginti daugiau riebalų?

Tačiau nustatant, kokie veiksmai yra pa­ našūs, leistinas šioks toks lankstumas. Kaip jau žinome, taisyklė leidžia rinktis, kokios formos bus paslaugos - tiek pirmoji, sukelianti įsipareigojimo jausmą, tiek jį panaikinanti antroji, todėl lengva įsipainioti į ne­ teisingus mainus su kuo nors, sumaniusiu pasinaudoti taisykle.

Kad tai įrodytume, vėl panagrinėkime Regano eksperimen­ tą. Regano asistentas Joe kai kuriems tiriamiesiems padarė pa­ slaugą - davė kokakolos buteliuką, o vėliau visų dalyvių papra­ šė nupirkti loterijos bilietų, kainuojančių po 25 centus.

Iki šiol neminėjau, kad tyrimas buvo atliktas septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai kokakolos buteliukas kainavo vos 10 centų. Žmo­ nės, gavę 10 centų vertės buteliuką, nupirkdavo vidutiniškai po du, o kai kurie net po septynis bilietus. Net jei vertintume tik pardavimo vidurkį, vis tiek Joe gerai prasisuko. Tačiau Joe ta grąža tebuvo 50 centų. Ar grįžtamumo taisyklė gali nulemti itin didelį dviejų paslaugų skirtumą?

Susiklosčius tam palankioms aplinkybėms, gali. Sėdėjau ir kankinausi, kol priėjo stovėjimo aikštelėje buvęs vaikinas ir užvedė. Maždaug po mėnesio tas vaikinas pasibeldė į mano duris ir paprašė dviem valandoms paskolinti automobilį, nes jo transporto priemonė dirbtuvėse.

Uploaded by

Jaučiausi kažkaip įsipareigojusi, bet nelabai norėjau skolinti, nes mano au­ tomobilis buvo gana naujas, o vaikinas visai jaunutis. Vė­ liau sužinojau, kad jis nepilnametis ir neturi draudimo. Tačiau vis tiek paskolinau jam savo automobilį, o jis su­ daužė jį nepataisomai. Kitaip tariant, kodėl padarius mažą paslaugą galima tikėtis, kad bus atsilyginta kur kas didesne?

Viena svarbiausių priežasčių - jaustis skolingam nesmagu. Daugumai mūsų įsipareigojimo jausmas nemalonus. Jis gan smarkiai slegia, tad norisi jo atsi­ kratyti.

Iš kur kyla šis jausmas, suprasti nesunku. Kadangi vi­ suomenėje labai svarbu atsilyginti už suteiktas paslaugas, mes esame išmokyti jaustis nepatogiai, būdami skolingi. Nei viena, nei kita neatitinka visuomenės lapės naujienos cornell studentų svorio metimas, todėl mes dar vaikystėje išmokomi jausti emocinę įtampą, kai įsipareigojame. Tik norėdami atsikratyti skolos psichologinės naštos, mes galime sutikti padaryti paslaugą, didesnę už pada­ rytą mums. Yra ir kita siekio būtinai atsilyginti už paslaugas priežastis.

Žmogaus, pažeidžiančio grįžtamumo taisyklę, tai yra ką nors priimančio ir niekaip neatsilyginančio, aplinkiniai nemėgsta. Žinoma, taip nebūna, kai atsilyginti neleidžia aplinkybės ar išgalės, o kitais atvejais tie, kurie nesilaiko grįžtamumo taisy­ klės, yra nemėgstami.

Mes taip jų nenorime, jog net sutinkame su neteisingais mainais. Taigi vidinis diskomfortas ir galimas aplinkinių pasmerkimas gali tapti sunkia psichologine našta. Įsivaizduojame, ką tuomet tektų iškęsti, todėl nenuostabu, kad atsilygindami duodame daugiau, nei buvo duota mums. Nenuostabu ir tai, jog žmonės, kaip parodė Pitsbergo universitete atliktas eksperimentas, ne­ retai vengia ko nors prašyti, jei žino negalėsiantys atsilyginti.

Psichologinė našta dažnai atsveria materialinį nuostolį. Moterys dažnai kalba apie nemalonų įsiparei­ gojimo jausmą vyrui, padovanojusiam prašmatnią dovaną ar sumokėjusiam už brangius pietus. Net toks menkniekis kaip nupirktas gėrimas gali priversti pasijusti skolingą. Tai yra subtiliau, nei padaryti žmogui paslaugą ir paprašyti ko nors mainais, tačiau kai kada daug veiksmingiau. Visa, kas man nutiko lapės naujienos cornell studentų svorio metimas keletą metų, aiškiausiai parodė, kaip puikiai veikia šis įtakos metodas.

Mane einantį svorio metimo viešbučio galia užkalbino gal vienuolikos ar dvylikos metų berniukas. Jis prisistatė ir pasakė pardavinėjantis bilie­ tus į kasmetinį skautų cirko pasirodymą, vyksiantį artimiausią šeštadienį. Tada paklausė, ar nenorėčiau įsigyti bilietų po pen­ kis dolerius.

Atsisakiau, nes man visai nesinorėjo tą šeštadie­ nį praleisti cirke. Viena plytelė - vos vienas doleris. Norėdamas suvokti, kas atsitiko, nuvykau į darbą ir sušau­ kiau asistentų susirinkimą. Išnagrinėję situaciją, supratome, kaip berniukas pasinaudodamas grįžtamumo taisykle privertė nupirkti dvi šokolado plyteles. Bendroji taisyklė sako, kad ati­ tinkamai elgdamasis žmogus turi teisę iš mūsų tikėtis maždaug to paties. Tačiau kitas taisyklės aspektas toks, kad mes įsiparei­ gojame padaryti nuolaidą tam, kuris ją padaro mums.

Pamąstę supratome, jog berniukas pastatė mane kaip tik į tokią padėtį: siūlydamas pirkti šokolado plytelę vietoj bilietų, padarė man nuolaidą - suteikė alternatyvą. Kad nepažeisčiau grįžtamumo taisyklės, man teko irgi padaryti berniukui nuolaidą - sutikti išpildyti mažesnį prašymą vietoj didesnio, nors iš tiesų nenorė­ jau įsigyti nė vienos berniuko pasiūlytos prekės.