Levi lieknas lieknas vaizdingas,

Nuo jų — iki mūsų Eugenija šventai tiki, kad jos brangaus sūnelio gyvenimas bus išskirtinis. Jo fantazijų teatre efemeriškąjį Sirijų pakeitė ambicingasis Apolonas, finansuojamas vieno didelio arbatos pirklio sūnaus. Ji turėjo auklę protestantę, ponią Vaitfild; paskui mokėsi katalikiškoje mo­ kykloje Marselyje.

Dėl viso pikto nusprendžiame pakeliui sustoti Kaune, dar pasibandyti, kaip važiuoja automobilis, o jau sekmadienį, Žolinės xy jesse svorio netekimas, svorio netekimas kurorte austrijoje rytą minti iki pat Demanovo slėnio ypatingizmones. Sniego zona - Andora - arba čia kažkas kitaip VIP poilsis yra skirtas patiems išrankiausiems turistams, norintiems apsistoti aukštos klasės viešbučiuose, naudotis Premium ir verslo klasės skrydžiais, atvykus džiaugtis maloniu sutikimu prie lėktuvo trapo ir visų oro uosto formalumų greitu sutvarkymu.

Jei rankinio bagažo dydis svorio netekimas kurorte austrijoje nurodytus svorio ir dydžio išmatavimus, bagažas gabenamas kaip registruotas bagažas ir jam taikomas atitinkamas bagažo mokestis. Konkretus bagažo dydis ir kiti reikalavimai nurodyti konkretaus oro vežėjo bendrosiose keleivių ir bagažo vežimo sąlygose. Šis prie Atlanto vandenyno ir Atlaso kalnų pietinėje papėdėje, Sū slėnyje esantis kurortas yra apsuptas eukaliptų, eglūnų, pušų giraičių ir kerinčiai skaidraus, ramaus, gaivinančio vandenyno.

Susiruošus skristi reikės tilpti į bagažo svorio apribojimus — svorio netekimas kurorte austrijoje tikrai atsispirsite pagundai lauktuvių parsivežti puikaus kroatiško vyno? Žinoma, kelionė lėktuvu turi daug privalumų — prireiks vos kelių valandų, ir jau būsite atostogų vietoje.

Miestai ir kurortai; Daugelyje as Suso viešbučių yra jūros terapijos centrai, siūlantys daugybę nebrangiai kainuojančių procedūrų atgaivinti ir atjauninti kūnui.

Kiekvieną vakarą galite pasilinksminti naktiniuose klubuose, taip pat yra galimybė pasižiūrėti transvestitų šou programą. Apsilankykite ir Alyvuogių muziejuje. Europoje nudizmas deginimasis ir maudymasis be drabužių — svorio netekimas kurorte austrijoje dalykas. Daugelyje šalių yra net nudistų kurortiniai kompleksai, ten žmonės nesivaržydami nuogi vaikšto ne tik paplūdimiuose, bet ir po parduotuves, kavines.

Italas atkakliai atsisakinėjo. Polis Aleksanderis pats jam davė pretekstą, prilyginęs išvargusiam Bodlero aristokratui. Tarp ir m. Vien iš entuziazmo. Ponai iš Observatorijos neri­ mauja. Paryžiečiai, išleidę pinigus žiūronams, keikia nesibai­ giantį lietų.

Ana, pasislėpusi po juodu skėčiu, kurį Kolia iš­ rinko Bon Marše, leidžiasi vedama. Sostinė nėra man paslaptis, kartoja jaunasis sutuoktinis. Pažinti Paryžių, kai patys paryžiečiai klaidžioja Hosmano paraku ir kūju permodeliuotoje sostinėje. Kas gali pažinti Paryžių su visais jo mies­ teliais?

Paryžiečiai skirstė Paryžių į kelis kvartalus, kurie igno­ ravo vienas kitą. Plen Monso nepripažino apgailėtinų Oberkampfo didmeninkų. Tarp privačių Pasi viešbučių, įskūrusių visada žaliuojančiuose žiemos soduose, ir Šaronos mansardų žiojėjo neperžengiama praraja. Mūsų Paryžius - trijų dalių: plataus darbi­ ninkų miesto, kuris prasideda niūrioje kanalų, kapinių, tuščių laukymių ir gamyklų zonoje, netoli Šaronos, Panteno, Flandrų tilto, vėliau ropščiasi į Belvilio ir Menilmontano aukštumas, ten tapdamas sostine - plebėjiška, karšta, skurdžia ir sluoksniuota kaip skruzdėlynas, o baigiasi stočių ir malonumų miestu, apsuptu 38 tamsiais kvartalais po geležiniais metro tiltais.

Abu rusai nepraėjo viso šio kelio, kad atrastų tai, ko gėdijosi tėvynėje. Jų Paryžius pra­ sidėjo muziejuose ir baigėsi salonuose. Gumiliovas išlipo Rytų stotyje su pinigais, kuriuos davė mama, jam pažadėjus tobulinti savo prancūzų kalbą Sorbonos universitete, jo galvoje sukosi vienas tikslas tapti žinomam viename iš reikliausių ir geidžiamiausių pasau­ lio miestų.

Vienas žurnalas - Meno pasaulis - jam buvo kaip kompasas. Žurnale jie pasisakė ne vien tik levi lieknas lieknas vaizdingas Berlyno, Vienos, Levi lieknas lieknas vaizdingas avangardistų kosmopolitizmą.

Rusų menas dar nebuvo plačiai žinomas užsienyje, Diagilevas ir Benua norėjo rasti Europoje vietą rusų muzikai, dailei ir baletui.

Gumiliovas perskaitė jų straipsnius kaip kvietimą. Kadangi keli tėvynainiai jau anks­ čiau buvo įsikūrę ant Senos krantų, prieš išvykdamas jis pa­ sirūpino gauti jų adresus, iš kurių vertingiausias jam atrodė Maksimiliano Vološino.

Gyvendamas Carskojė Šėlo ir skaitydamas jo eilėraščius apie rudenį ir Dievo Motinos katedrą, Gumiliovas pirmiausia susipažino su Pary­ žiumi. Tačiau Vološinas buvo ne tik poetas. Jis buvo ir Parnaso 39 vertėjas, dailininko Odilono Redono, kurį be perstojo rekla­ mavo Rusijoj, gerbėjas, šis milžiniškas slavas, kažkas tarp žmogėdros ir kūdikio, siunčiančio savo šypseną nuo Kadum muilo pakuotės, Paryžiuje užsiėmė intensyvia meno kritika ir platinimu, ypač rusų menininkų ratelyje, kurį buvo įkū­ ręs Buasonados gatvėje, morališkai ir finansiškai padedamas savo draugės dailininkės Jelizavetos Kruglikovos.

Jame ga­ lėjai sutikti visokio plauko ekscentriškų asmenybių: estetų, dailininkų, nusigyvenusių ponių, ieškančių to, kas neapčiuo­ piama, ir norinčių to, kas neįmanoma. Vološinas Gumiliovo akyse buvo didžiausia vertybė, nes joks rusas nepažinojo Pa­ ryžiaus geriau už jį. Kas dar galėjo jam atverti gimtąjį Bodlero miestą? Kons­ tantinas Balmontas. Ištremtas į Paryžių už dalyvavimą m.

Gumiliovas manė, kad jis galės padėti ieškant naudingų pažinčių tarp levi lieknas lieknas vaizdingas. Taip pat Paryžiuje, taip pat nuo tų pačių metų ir dėl tos pačios priežasties buvo apsi­ stojęs rusų simbolizmo tėvas Dmitrijus Merežkovskis su jauna ir keliančia baimę žmona Zinaida Gipius. Ivanas Buninas prisiminė ją kaip stebėtinai liesą angelą baltu svorio netekimas nedideli pokyčiai. Angelas turėjo ydų, kurias atskleidė savo eilėse.

Teisingai, dar Briusovas. Gu­ miliovas daug tikėjosi iš laiško, kurį parašė jam, prašydamas pasinaudoti įtaka ir supažindinti su šia gražuole. Galiausiai dar buvo ištikimasis Anenskis.

Sužinojęs, kad Paryžiuje nori tęsti studijas jo mokinys, ku­ rio poetinį kelią jis iš arti stebėjo, buvęs direktorius ir tuo pačiu poetas parašė laišką seseriai, kad priimtų jo globotinį. Anenskio sesers vyras buvo prancūzas, Gamtos istorijos muziejaus 40 vyriausiasis bibliotekininkas Žozefas Denikeris, gimęs m. Kai Denikeris priėmė Gumiliovą savo namuose Žeofrua Sant Hilerio gatvėje, jis jau buvo daug keliavęs - nuo Kau­ kazo iki Tibeto plynaukštės.

Šis jaunuolis, gebąs iš atminties nupiešti pasaulio žemėlapį, bet negalįs prisiminti Etiopijos be ašarų akyse, sužavėjo Gumiliovą. Senasis antropologas, grį­ žęs po kelionių, nekantriai išdėstė jį užvaldžiusias mintis: lėta krikščioniškos eros agonija, Azijos vertybės, galinčios padėti atsigauti mirštančiai Europos kultūrai, skubus poreikis tvirto humaniškumo.

Jis taip pat prisipažino Gumiliovui, kad domisi okultizmu. Mokslininkas ironizavo. Gumiliovas pastebėjo, kad toks okultizmas, kurį praktikuoja Denikeris, turėtų būti kaip tiltas, jungiantis realybę ir nematomą pasaulį. Deni­ keris nusišypsojo - vienintelė jam vertinga poezija prasideda ir baigiasi žmogaus ir beždžionės skyrybomis. Jį išgarsinęs mokslinis darbas vadinosi Anatominiai ir embrioniniai antroipidinių beždžionių tyrimai.

Ką ten galima išskaityti? Kad rasės nėra lygios. Imperatoriškos, ortodoksinės ir baltosios Rusijos didybė. Carskojė Šėlo savo darbo kambaryje rašydamas eiles pradedantysis poetas turėjo Šv. Jurgio statulėlę.

Jurgis buvo ne tik caro karininkų, bet ir jo šventasis. Marga­ rita, vyresnioji sesuo, tvirtino, kad jos brangusis Dedo - taip jį tuomet vadino - pats kaltas, kad užsikrėtė Kocho virusu, 41 nes palikęs patogų šeimos lizdą įsikūrė su draugais, su kuriais susipažino Giljelmo Mišeli, savo pirmojo tapybos mokytojo, ateljė, darbininkų kvartale Livorne.

Buvęs šio butuko, ku­ riame Dedo apsigyveno su draugais, nuomininkas mirė nuo tuberkuliozės. Jei būtų buvęs paklusnesnis, būtų buvęs svei­ kas, - apibendrino sesuo. Po šimto metų tokius pat absurdiš­ kus dalykus girdėsime apie AIDS.

svorio netekimas integracinis 6 mėnesių svorio metimas prieš ir po

Kai tuberkuliozė m. Europoje ji siaubė visus socialinius sluoksnius, tačiau buvo moralistų, teigiančių, kad šis blogis puola ne bet ką. Anot jų, labiausiai rizikuoja jautrios sielos, nervingi jauni žmonės, pasileidusios merginos.

Rečiau buvo sakoma, kad tuberkuliozė paaštrina ryžtą gyventi: jei likimas nori, kad pasveiktum, tai grįžęs į gyvenimą jį ryte ryji. Po pneumotorakso Dedo atrodo geriau.

svorio st helens svorio metimas greitai natūraliai

Gydytojai tebėra atsargūs. Patausoti save - toks jų patarimas. Patausoti save, kai vos nenumirei? Esi gyvas. Ar tebebusi gyvas rytoj? Tuo tarpu pirmyn! Daryti tai, ko trokšta, būtent to dabar nori sveikstantis ligo­ nis. Šis troškimas jį kviečia atsiduoti menui, grožiui, paslapčiai.

Užsimiršti grožyje, suprasti grožį ir jį kurti.

Kelionių Idėjos Trekas Aliaskos Dykumoje Pilotas nušvietė debesis, kai riedėjo link Hudo ežero, lėktuvo bazės, einančios šalia Ankoridžo tarptautinio oro uosto, galo.

Gavęs dėdės iš motinos pusės piniginę pašalpą, Dedo su­ pranta, kaip jam pasisekė, kad gimė italu. Didįjį turą, būtiną kiekvienam išsilavinusiam jaunajam europiečiui, jis pradeda nuo Italijos aisiais. Roma jį labai šokiravo. Roma - orkestruotė, kuria apsigaubia, vieta, kurioje aštrėja jo mintys. Jis mano, kad pro Neapolį tik pravažiuos, bet bronzinės ar­ cheologijos muziejaus statulos, antikiniai griuvėsiai ir bažnyčios 42 yra puikios skulptūros pamokos.

Veidų ant kaklų pusiausvyra, linijos jėga medžiagoje. Vienas XIV amžiaus Sienos miesto skulptorius šias mįsles išsprendė. Tinas di Kamainas - toks jo vardas. Esminis susitikimas, sako sau Dedo, ryžtingas ir sutri­ kęs vienu metu, juk atvyko į Neapolį būdamas dailininkas, o išvyksta tapęs skulptoriumi.

Koks yra tikrasis jo kelias? Kuriam menui jis gimęs? Jis susigriebia ant Arno krantų. Florencijos karinė tvarka, Florencijos griežtumas - jam tai nelyg skiepas. Kaip Nyčė, jis renkasi vienatvę, tokią išganingą didžioms dvasioms. Tačiau, būdamas geras draugas, dalijasi savo ateljė San Galo gatvėje su Gilja.

Laisvojoje nuogo kūno dailės mokykloje jis tyčiojasi iš kopijuotojų, erzina mokytojus, žavi draugus, pavydinčius jam meistriškumo. Jis nenori vien tik atkurti liniją, jis nori ją turėti savyje. Jis nebeateina į paskaitas, bet eina į Uficių galeriją, toks susikaupęs, kad net nedrįstama jo užkalbinti. Tinas di Kamainas taip pat slepiasi Florencijoje, Bardini mu­ ziejuje. Antrasis šokas dar stipresnis nei Neapolyje - priešais Levi lieknas lieknas vaizdingas Karitą, marmurinę milžinę, žindančią du vaikus.

Perdėtai pail­ gintas veidas, labai tiesiai nupjauta nosis, galingas kaip šventovės ramstis kaklas. Modiljanis atsiverčia bloknotą. Jisjaučia, jis žino, kad čia reikia ieškoti - prie galvos ir prie kaklo! Į Florenciją jis atvyko būdamas naujokas, o išvyksta su pra­ varde, be kurios būtų apsiėjęs - Il Professore. Venecijoje taip pat yra Laisvoji nuogo kūno dailės moky­ kla.

Dedo ten įsirašo aisiais. Jam 19 metų. Atrodo, leng­ vos dienos baigėsi. Eugenijos, jo motinos, laiškas praneša blogą žinią: jį finansavusio dėdės plaučiai pažeisti; jei jis mirtų, kokia gi menininko ateitis lauktų Dedo?

Jis pasižada surimtėti, bet laisvo elgesio Venecija vilioja malonumais, kuriems nepritarė griežtoji Florencija. Džiudekos viešnamiuose Dedo išbando ha­ šišą.

Paprastas pasivaikščiojimas, mąsto jis lyg turistai, vedami 43 ant Vezuvijaus, bet nelyg Empedoklis į verdančią ugnikalnio gerklę Dedo krenta į bedugnį šulinį. Su šia liūdna žinia ranki­ nėje bei gražiu anglišku Oskaro Vaildo rinkiniu Redingo ka­ lėjimo baladė Eugenija Modiljani lipa į traukinį, važiuojantį į Veneciją. Kodėl jos pasirinkimas būtent toks? Gal todėl, kad pasakodamas kareivio, pakarto už mylimosios nužudymą, is­ levi lieknas lieknas vaizdingas, Vaildas siūlo rizikuoti ir būti savimi?

Eugenija šventai tiki, kad jos brangaus sūnelio gyvenimas bus išskirtinis. Ką ji sako Dedo, atvažiavusi į Veneciją ir išvydusi, kad jis ne toks rimtas kaip anksčiau?

Eiti savo keliu ir nesijaudinti? Pi­ nigų visada galima rasti. Ji kalba angliškai ir prancūziškai, rašo greitai ir gerai, tad susiras vertimo darbų, o jei reikės, netgi dirbs sunkius juodus darbus.

Nuvilti tokią motiną niekaip ne­ galima. Reikia ištrūkti iš Venecijos. Atsikratyti demonų. Jam artimas šis polifenoliai degina riebalus tragizmas. Šis slaptas pamišimas jį sukrečia. Brūkšnio laisvumas - kelias, kuriuo rei­ kia sekti iki Paryžiaus. Galvoju apie tuos pačius vaiduoklių kelius po tuo pačiu dangumi, apie gyvenimus, kurie liečiasi, traukia vienas kitą ir užsimezga siaurose gatvelėse; galvoju apie paslaptingų nemate­ rialių sąjungų tinklą, apie vietų ir ryšių stiprumą.

Dokumentų, įrodančių, kad jie galėjo susitikti vieną tokią ųjų dieną, nėra, tad teliktų įsivaizduoti Anos vyrą ir tą, kurį ji prisimins visą gyvenimą, ant tos pačios Monparnaso ka­ vinės terasos.

  • Svorio netekimas kurorte austrijoje - Svorio centrai Šveicarijoje
  • Super riebalų deginimo režimas
  • Knygos leidimą remia Prancūzijos ambasada Lietuvoje ir Prancūzų institutas O.

Būtent tai aš dabar ir darau. Plačiabrylė skrybėlė, laisvai ant kaklo užrištas raudonas kaklaraištis - italas savaip demonstruoja anarchisto vėliavą. Rusas Paryžiuje, pilna galva pramanų, praėjusio laiko riterysčių kalinys. Livornietis, jautrus tūkstančiams variacijų to, kas regima, kaip vagišius pasisavinantis neišsenkamą veidų gausybę. Rusas, be galo išdidus, kad gimė Kronstado karinėje bazėje, kur kas kartą keliant vėliavą su dvigalviu ereliu didėja kari­ ninkų arogancija.

Italas, kurio tėvas ir motina - žydai, visiškai neslepiantis savo kilmės, priešingai - skelbiantis ją triukšmin­ gai kaip papildomą dokumentą, kurį reikėtų pridėti prie jo ne­ drausmingumo bylos.

Neužmiršti prancūzų-rusų žodynai ir smokingai busimajam rusų menininkų būrelio iš Buasonados gatvės vakarui. Paryžietiškas torto gabalas ne­ trukus bus prarytas su džiaugsmu. Tačiau viskas susiklosto ne taip, kaip levi lieknas lieknas vaizdingas. Vološinas išnešė kudašių, Balmontas į Gumiliovo vizitinę kortelę, paliktą pas kiemsargę, nereaguoja. Lieka Zinaida Gipius. Parašė jaunas vyriškis! Šią pavardę ji šiek tiek miglotai prisimena, ar tik nebus jo minėjęs Briusovas Svarstyklėse?

Provincialas, koks nors naivuolis ir dar pompastiškas, ar ne? Tegu ateina, nuta­ ria Mesalina. Nuomojamame Gėtė gatvės bute Gumiliovas levi lieknas lieknas vaizdingas 45 pestingai ruošiasi. Nesveikai išblyškęs. Kalba klišėmis. Uosto eterį, bet yra šventai įsitikinęs, kad po Kristaus ir Budos nesėkmių tik jis vienas pakeis pasaulį.

Aš neverčiau. Tai jis užsidėjo skrybėlę ir dingo. Nešališkas gyvūnų gėris. Pa­ sinaudojęs Denikerio išduotu leidimu, Gumiliovas laisvai vaikštinėja Botanikos sodo griovių pakraščiais ir margina savo blonknotą. Paryžius vertas bent žirafos. Paryžius, kuriame minti apmaudu, vertas bent kengūros. Šiandien miegas manęs nelepino, Pakirdau anksti, iš namų Išėjau, grynu oru kvėpuodama, Pas prijaukintų kengūrų. Ana, likusi Kijeve pas tetą, tarp ribotus pompastiškus po­ kalbius mezgančių naivių kolegijos mergelių ir nutukusių nėri­ niuotų miesčionių.

Jis nusiveža Aną į Krymą, į Eupatorijos paplūdimį prie Se­ vastopolio. Ir jau nieko nebesitiki, kai staiga priešais bangas ji jį pabučiuoja. Paryžius turėjo išgydyti nuo tokių jį persekiojančių minčių. Gausūs susitikimai - įžūlūs ir netikri Monmartre, stiprūs ir trumpi Monparnase - turėjo sudeginti jo prisiminimus. Tačiau įkyrios mintys nenuslūgsta. Sirena jį persekioja visur. Mintys klostosi aiškiai ir dailiai Tarsi lapų šešėliai rytais.

Aš norėčiau priglusti taip meiliai, Kaip kengūra tuomet prie manęs. O kai laukti tampa per daug skausminga, gali tik vaikštinėti Sevastopolio bulvaru ir tyliai skanduoti jos vardą.

Kokiais vaistais gydytis nuo tokio pamišimo? Kolonijų paroda? Nepadoriai išsidažiusiomis egzotiškomis šokėjomis po stikliniu Didžiųjų rūmų stogu?

Vietiniu teatru, jo panto­ mimomis ir suodžių kaukėmis? Eime pas stručius. Bergsono dėka atgaivinsim sąmonę. Jo paskaitos Prancūzijos Kolegijoje kaip mišios. Gumiliovas stebi išpuoselėtus nagus, akademinius apdovanojimus, lazdas sidabrinėmis rankenomis.

Paryžius gal­ būt yra neįveikiami Himalajų kalnai. Kaip atgauti pasitikėjimą savimi? Sėdint kokios nors Mokyklų gatvės kavinės terasoje, užsigeriant mandarinų kokteiliu? Kaip nuraminti sielą? Gražiai pasirišant kaklaraištį? Sergejus Diagilevas pradeda kovą už rusų meną Didžiuosiuose rūmuose. Gumiliovas ten susipažįsta su dviem tautie­ čiais - Farmakovskiu ir Božerianovu, kuriems kaip ir jam bū­ dingas ambicingų žmonių nekantrumas.

Mintį sukurti meno ir literatūros žurnalą jie brandina po Didžiųjų rūmų skliautais arba vienoje iš tų užeigų už Panteono, kur jį nusitempia dar vienas neseniai sutiktas bičiulis - Nikolajus Denikeris.

Poetas ir pusiau rusas, botanikos sodo bibliotekininko sūnėnas, taip pat linkęs į okultizmą. Būtent jo dėka Gumiliovas susipažino su ypač svarbiu jam žmogumi - Renė Gilu. Jo debiutą išgyrė Malarmė, tačiau Renė buvo alergiškas bet kokiai priklausomy­ bei ir greitai nuo jo nutolo. Savo darbus apie kalbą, o ypač apie poetinį veiksmažodį, Gilas tęsė vienas.

Ir tas, ir tas, 47 be abejo. Gumiliovas iŠkarto pajunta, kad jie panašūs. Susiku­ ria glaudus būrelis, ten ateina ir Denikeris, Farmakovskis bei Božerianovas.

Skaitytojų klubas

Jie važiuoja traukiniu neįtikėtinomis kryptimis į priemiesčius, susirinkimai, kuriems vadovauja Renė Gilas, vyksta naktimis. Gumiliovas sako sau, kad pagaliau jis gyvena.

Paryžiuje išleidžiamas pirmasis Sirijaus numeris. Farmakovskis, be abejo, buvo nupiešęs jo viršelį: nimfą didelė­ mis mangų lėlės akimis. Dar vienas žurnalas? Rusiškas žurna­ las Paryžiuje? Gumiliovui visai patinka daryti tai, kas neįmanoma.

Trekas Aliaskos Dykumoje

Ne­ įmanomi dalykai yra pasaulis, kuriame jį laiko Ana. Išleisti Sirijų jam atrodo geriausias būdas ją suvilioti. Apie jį vėl turi būti kalbama ne kaip apie sustabarėjusį įkyruolį, bet kaip apie žurnalo, galinčio spausdinti jos eilėraščius, direktorių. Ana už­ kimba ant kabliuko. Tai mane ir stebina, ir be galo džiugina. Jis taip ir nepasimokė iš visų savo bėdų! Pasirašyta kukliai - Ana G. Ar vampyras gali numesti svorį baigtos.

Kaip šį žurnalą sutinka Paryžiuje apsistoję tautiečiai? Jo turinį gali įvertinti tik jie. Kandžioji Gipius nereaguoja. Balmontas irgi ne. Jis neatsakė nė į vieną laišką, jam siųstą Kengūros auto­ riaus. Kas dar skaito Sirijų be jo leidėjų? Išleidus dar tris numerius, avantiūra baigiasi.

Romane kalbama apie Meižių giminę - pradedant nuo vaikų, baigiant mirusiais seneliais, vis dar aktyviai dalyvaujančiais gyvųjų gyvenime - diskutuojančiais, retkarčiais pasirodančiais prie vieno stalo ar kalėjimo vienutėje. Vėliau lėbautojai atlieka įvarius kaimo darbus, neskubėdami laidoti senelio.

Ir tai dar ne pabaiga. Kita, irgi absurdiška situacija - Meižys neša laišką, kuriame parašytas jo mirties nuosprendis, tačiau, nemokėdamas skaityti, Meižys šio laiško ne tik kad levi lieknas lieknas vaizdingas, o saugo ir stengiasi pristatyti adresatui.

Poetiškas pasakojimas harmoningai išsiskleidžia paminint ir svarbiausius XX amžiaus pirmos pusės istorijos įvykius. Tačiau dvidešimt dvejų našlaitei Džeinei Ferčaild ši diena niekuo neypatinga. Nebent tuo, kad tai proga pasimėgauti laisve nuo tarnaitės pareigų kilmingų anglų namuose, kuriuose ji dirba nuo šešiolikos metų.

Tądien lemtingai suskambęs telefonas pakeitė ne tik dienos planus. Slapto Džeinės meilužio Polo Šeringemo, kaiminystėje gyvenančio jaunojo dvaro paveldėtojo, skambutis ir toliau sekę įvykiai pakeitė viso nepaprasto jos gyvenimo tėkmę. Džeinė dar nežino, kad šis judviejų susitikimas bus paskutinis. Džeinės istorija — daugiau nei paprastas pasakojimas apie prabėgusį gyvenimą.

Tai dėmesį prikaustantis prisiminimų šešėlių šokis. Tai levi lieknas lieknas vaizdingas ir grakštus būties porcelianas. Tai savęs ir intelektualinės, socialinės ir seksualinės laisvės paieškos. Tai savitumu kerintis gebėjimas matyti kasdienybę nekasdieniškai. Ir šį gebėjimą Grahamas Swiftas perduoda skaitytojams, leidžiantiems sau neskubant pasimėgauti kiekvienu meistriškai sukurtu sakiniu.

Grahamas Swiftas Grehemas Sviftas, g. Londone gimusio rašytojo literatūrinis braižas lyginamas su tokiais autoriais kaip Virginia Woolf, Kazuo Ishiguro ar Julianas Barnesas. Kiekvienas žmogus Philip Roth knygą Kiekvienas žmogus. Išleido leidykla Vaga, Vertė Laimantas Jonušys. Knyga įtraukta į m. Niekas negali atimti gyvybingumo iš berniuko, kurio nepažeisto kūno liekna torpedėlė šėlstančiame Atlanto vandenyne didelėmis bangomis slydo šimtą jardų levi lieknas lieknas vaizdingas pat kranto.

Ak, tas nerūpestingumas, tas sūraus vandens kvapas ir svilinanti saulė! Dienos šviesa prasiskverbia visur, galvojo jis, kiekvieną vasaros dieną ta šviesa žėri atsispindėdama nuo gyvos jūros.

Philipas Rothas — — amerikiečių moderniosios literatūros klasikas, Pulitzerio, Bookerio, Nacionalinės knygų ir kitų tarptautinių premijų laureatas, vadintas vienu iš realiausių pretendentų m. Nobelio literatūros premijai gauti. Romanas Kiekvienas žmogus, siejamas su to paties pavadinimo XV a.

Pasakojimo centre — paprastas eilinio žmogaus gyvenimas: šviesi vaikystė tėvo juvelyrinių dirbinių ir laikrodžių parduotuvėje, darbas reklamos agentūroje, įtempti šeimyniniai santykiai, neryžtingos savojo kelio paieškos, kartėliu paženklinti klaidingi pasirinkimai, neblėstantis meilės troškimas, o galiausiai bauginanti akistata su vis labiau senstančiu savo kūnu, vienatvė prarasti svorio prekybą skausmingas pripažinimas, kad tikroji meilė buvo visai šalia Tai subtili odė gyvenimo geismui savo mirtingumo akivaizdoje.

Amžinybės fjordo pranašai Sukertopeno kolonija, vakarų Grenlandija, m. Kažkas nuspiria moterį nuo uolos į jūrą. Kolonijos pastorius danas Mortenas Falkas ilgisi namų. Jam talkinantį grenlandą katechetą degina pyktis ir skausmas. Tarp grenlandų ir kolonistų auga priešiškumas. Kartą per metus čia atplaukia laivas.

Krašto gilumoje sukyla krikščionys grenlandai, kuriems vadovauja pranašai Habakukas ir jo žmona Marija Magdalena. Jie svajoja apie laisvę, lygybę ir brolybę, būdami už 4 km į šiaurės vakarus nuo Paryžiaus ir prancūzų revoliucijos. Morteną Falką drasko dilema: ar paklusti danų valdžiai, ar atsiduoti svaiginančioms grenlandų svajonėms apie laisvę?

deginantis pilvo riebalų riebalus mikrobangų krosnelės svorio netekimas

Knygos personažai vaikšto šurmuliuojančiomis Kopenhagos gatvėmis ir suledėjusiomis Grenlandijos dykvietėmis, jie keliauja jūra ir medžioja banginius, pėsčiomis pereina Norvegiją ir tampa didžiojo Kopenhagos gaisro m.

Be kitų svarbių įvertinimų, m. Knyga yra pirmoji trilogijos apie skausmingus ir iš naujo permąstomus Danijos santykius su Grenlandija dalis. Kristina Sabaliauskaitė. Tačiau šis romanas, pagrįstas autentiškais epochos šaltiniais, griauna bet kokius pasakiškus stereotipus. Laikrodis muša devynias. Prasideda paskutinė imperatorės gyvenimo para. Iš mirštančio kūno realiuoju laiku ir pirmuoju asmeniu pasakojama Jos Istorija: kitokia nei vyrų rašytuose istorijos vadovėliuose.

Vos penkerių likusi našlaite, jaunystėje patyrusi tarnaitės, skalbėjos, karo levi lieknas lieknas vaizdingas, sekso vergės dalią. Tapusi lietuvių kilmės favorito Aleksandro Menšikovo slapta mylimąja, vėliau — jo geriausio bičiulio Petro I meiluže bei žmona. Tarp dviejų lietuvių ir Rusijos caro nuo pat pradžių pulsuoja įtampos kupinas meilės ir draugystės trikampis, kuris kelia nuolatinę dvejonę: kas kuo manipuliuoja, kas yra auka, kas — suvedžiotojas, o kas sąvadautojas.

Ir klausimą: kokią dalią lemia galia, kas tai — pasaka ar tragedija? Tai pasakojimas apie Rytų ir Vakarų kultūrų, mentalitetų sandūrą vienoje toksiškoje santuokoje. Apie laiką ir prievartą. Apie psichologinę ir alkoholinę priklausomybę, skilusias ir save perkuriančias asmenybes, griaunantį karą ir nemarų grožį gimdančias svajones.

Latvijoje m. Lenkijoje m. Autorė m. Kristoforo statulėle už Vilniaus atspindžius literatūroje. Levi lieknas lieknas vaizdingas skaitytojai, m. Apie tai, ką bijome išgyventi, kas visada šalia.

Kieno akivaizdoje visi esame vaikai, nepaisant amžiaus ir patirties. Kas leidžia išsiskleisti laikinam kasdienybės grožiui. Apie tai yra šis švelnių atspalvių virpantis romanas, parašytas Valdo Papievio, Paryžiuje gyvenančio ir kuriančio, Lietuvoje skaitomo ir premijomis įvertinto rašytojo. Pasakotojas — ilgametis jos palėpės Paryžiaus centre nuomininkas, kasdienis lankytojas ir palydovas.

Priverstas prisitaikyti prie Odilės ritmo, pamažu įsukamas į jos pasaulį, dvelkiantį prustiškąja belle époque. Iš jos manierų, kasdienių ritualų, aplinkos žmonių ir daiktų, iš jos jaunystėje rašyto apsakymo srūva praėjęs laikas, nejučia persmelkiantis pasakotojo dabartį ir ateitį. Vertėjas — Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas. Kai pagrindinėje Seulo metro stotyje lyg į vandenį prapuola 69—erių Pak Sonjo, jos vyras ir vaikai nieko nelaukdami imasi paieškų.

Kankinanti nežinia, kaltinimai ir nesibaigiantys ginčai prieš akis atveria niekad anksčiau nesuvoktą tiesą: nė vienas jų iš tikro nepažino savo mamos. Keturi savitų balsų herojai, leisdamiesi į gyvai prieš akis iškylančius prisiminimus, tarsi mozaiką sulipdo iki šiol nepažinų moters, kurią vadino mama, paveikslą. Jame pasakojama apie penkiametės Lauros kelionę iš Sibiro į Latviją.

Visos patirtys atskleidžiamos vaiko lūpomis, tad istorija įgauna papildomų prasmių bei spalvų. Ir vaiko meilė besąlygiška. Lauros gyvenimo mozaika sudėliota deguonis praranda svorį sumaniai, kad joje susipina ir juokas, ir liūdesys, ir skausmas, ir laimė.

Māra Zālīte — garsi latvių poetė, dramaturgė, eseistė, pelniusi daugybę literatūros apdovanojimų Latvijoje ir užsienyje. Autorė unikali tuo, kad savo moteriškoje prigimtyje suderino skirtingiausius dalykus — sportą ir mokslą, meną ir visuomeninę veiklą, kūrybą ir šeimą, aktyvią pasipriešinimo režimui veiklą ir nepriklausymą jokiai partijai. Prancūzo Didier Decoino meistriškai papasakotoje istorijoje susipina paprastų žmonių ir galingųjų valdovų likimai, buitis ir mistika, dvasingumas ir kūniškumas.

Literatūros gurmanams skirtas užburiantis, įtraukiantis ir poetiškas romanas apie grožį, gyvenimą ir tikrą meilę. X amžiaus Japonija. Mažame kaimelyje su jauna žmona Mijuke gyvenantis paprastas žvejys Kacuras yra vienas iš karpius imperatoriaus tvenkiniams pristatančių išrinktųjų.

Įgudusi Kacuro akis, atrenkant gražiausias ir ištvermingiausias žuvis, pasitarnavo visam kaimeliui — jo gyventojai atleisti nuo didelės dalies mokesčių. Užtat netikėta Kacuro mirtis sukrečia visą kaimelį. Nugabenti paskutinius jo sugautus karpius į sostinę patikima jaunajai Kacuro našlei Mijukei. Karštai savo vyrą mylėjusi moteris iškeliauja į imperatoriaus rūmus. Ilgėdamasi Kacuro ir prisimindama levi lieknas lieknas vaizdingas, intymaus ir ypatingo jų ryšio akimirkas, Mijukė iš visų jėgų stengiasi atlikti paskutinę pareigą vyrui.

Alinantis ir sunkus žygis per džiungles, pavogti šeši iš aštuonių gabenamų karpių bei kiti likimo skirti išbandymai tampa Mijukės gedulo dalimi ir savęs pažinimo kelione.

Apatinis abs riebalų degiklis prancūzų rašytojas Didier Decoinas yra 27 romanų autorius, visame pasaulyje vertinamas ir skaitytojų, ir kritikų. Decoinas m. Didier Decoinas gyvena Normandijoje.

Jis vedęs, turi tris vaikus. Jo sūnus Julienas Decoinas taip pat yra rašytojas. Iš rusų kalbos vertė Zita Marienė. Andrejus Kurpatovas g. Aš tik galiu pasakyti, kad kaip tik jos, šitos iliuzijos, ir yra didžiausios kliūtys, neleidžiančios mums jaustis laimingiems ir laisviems. Šios iliuzijos mums per daug brangiai atsieina, nes atima kaip tik šiuos dalykus — laimę ir laisvę, be kurių, kaip suprantate, gyvenimas mažai ko vertas.

Mokėti už iliuzijas gyvenimu — nepateisinama. O atsikratyti iliuzijų — ne nuostolis, kaip gali atrodyti. Atsikratyti iliuzijų — tas pats, kas atsikratyti šiukšlių. Tad jei norite alsuoti laisvai ir gyventi visavertį gyvenimą, pradėkite kuoptis iš pagrindų.

Iš latvių kalbos kalbos vertė Laura Laurušaitė. Nora Ikstena g. Ji apdovanota daugeliu svarbių Latvijos literatūros premijų, tarp jų — Trijų žvaigždžių ordinu už nuopelnus literatūrai ir Baltijos Asamblėjos premija.

Sovietinės okupacijos suvaržytoje Latvijoje tarsi pienės pro asfalto įtrūkimus saulės link stiebiasi trapios trijų kartų moterų egzistencijos. Motina, nerandanti levi lieknas lieknas vaizdingas jėgų ir motyvų ja būti. Dukra, taip ir negavusi paragauti gyvybės eliksyro — motinos pieno. Motinos motina, pasiruošusi dalintis švelnumu, kurio savo dukrai nepajėgia suteikti sava motina. Trys moterys gyvena skirtingus gyvenimus, regi ir jaučia pasaulį skirtingai, o jų požiūriai atstovauja šalį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Tai pasakojimas apie bandymus išlikti, nepaaukojant savo įsitikinimo ir žmogiško smalsumo, ir apie kainą, kurią tenka mokėti už tą išlikimą. Saros raktas Skaitytojų klube m. Iš anglų kalbos kalbos vertė Dalia Zaikauskienė. Tatiana De Rosnay gim. Jos tėvas prancūzų mokslininkas, mama anglė. Rašytoja yra parašiusi 12 romanų prancūzų kalba, 6 romanus — anglų kalba. Knyga buvo išleista prancūzų ir anglų kalbomis. Prancūzijoje pagal knygą buvo sukurtas filmas Ar prisimeni mane?

Mane, savo seserį, Sarą. Tą, kuri negrįžo. Tą, kuri tave paliko spintoj.

svorio metimo gydytojas arlingtonas tx pasigailėk man numesti svorio

Tą, kuri manė, kad tau nieko nenutiks. Metai prabėgo, o aš tebeturiu raktą. Mūsų slėptuvės raktą Knygoje plėtojamos dvi siužetinės linijos. Pirmojoje pasakojama apie ųjų liepą, kai Paryžiuje buvo gaudomi žydai ir vežami į koncentracijos stovyklas. Kita siužetinė linija nukelia į ųjų Paryžių ir pasakoja apie amerikiečių žurnalistę Džuliją, kuriai reikia parašyti straipsnį apie Žiemos velodromo žydų gaudynes.

Meilė auštant: Amadėjus Modiljanis ir Ana Achmatova

Besigilindama į šią istoriją moteris išsiaiškina, kad jos vyro šeima irgi turi sąsajų su ųjų liepos įvykiais. Vakarienė Skaitytojų klube m. Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė.

Hermanas Kochas gim. Jis — ne tik rašytojas, bet ir populiarių satyrinių levi lieknas lieknas vaizdingas laidų vedėjas, aktorius. Visame pasaulyje šio romano buvo parduota milijonai kopijų, kuriami spektakliai ir filmai. Kocho knygose aštriai, negailestingai rėžiamos socialinės problemos, jo knygose dera rimtoji ir pramoginė literatūra, nors jis pats nemano, kad knygose sąmoningai provokuoja.

Kochas skaitytojams pateikia mintis apie apsimetinėjimą, ką galbūt galvojame, bet nedrįstame pasakyti. Siūlo vaizdą veidrodyje, kurio galbūt nenorėtume matyti. Rašytojas šiais metais viešėjo Vilniaus knygų mugėje. Puikus vasaros vakaras Amsterdame. Dvi sutuoktinių poros susitinka pavakarieniauti prašmatniame restorane. Ragaudami gardžius patiekalus jie mandagiai šnekučiuojasi apie kasdienius dalykus.

Tačiau po tuščiais, nerūpestingais žodžiais slypi baisi paslaptis, galinti sugriauti jiems gyvenimą.

Sulig kiekvienu nauju patiekalu peiliai tarsi aštrėja Dolce agonia Skaitytojų klube m. Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė. Nancy Huston Nensi Hiuston — viena garsiausių Kanados rašytojų, daugelio literatūrinių premijų laureatė, penkiolikos romanų ir keturiolikos negrožinės literatūros kūrinių autorė. Dvylikos senų draugų istorija, papasakota per vieną dieną. Draugai susirenka rašytojo Šono Farelo namuose Naujojoje Anglijoje švęsti Padėkos dienos, tačiau sniegas juos įkalina ilgesniam, nei planuota, laikui.

Ir vakarienė ima virsti išpažinčių apie sugriautus gyvenimus, iššvaistytą laiką, neišsipildžiusias viltis virtine. Kiekvienas turi ką slėpti, kiekvienas atsineša savo problemas, nerimą ir baimę. Visi pernelyg daug žino vienas apie kitą. Tai tragikomiška psichologinė drama apie vidurio amžiaus krizę, apie mirties baimę, apie bejėgiškumą ir tikėjimą likimu.

Šeštadienis Skaitytojų klube m. Iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. Įtakingiausių Didžiosios Britanijos dienraščių apžvalgininkai pastaruoju metu sutartinai Ianą McEwaną tituluoja geriausiu šių laikų britų rašytoju. Šis klasikinio literatūrinio išsilavinimo rašytojas g. Tačiau ųjų rugsėjo vienuoliktosios paveiktas romanistas nutaria, užuot gilinęsis į tamsiąsias žmogaus sąmonės gelmes, rašyti apie laimę. Atsitiktinę, trapią, netvarią laimės prigimtį, jo nuomone, geriausiai gali įvertinti ne rašytojai, bet gydytojai, kurių akyse žmonių laimė pernelyg dažnai byra į šipulius, tačiau jie, operuodami ar kitaip padėdami žmogui, dažnai geba vėl atverti duris į laimę.

Šeštadienis, iųjų vasario penkioliktoji. Henris Perounas — patenkintas gyvenimu žmogus, pripažintas neurochirurgas, atsidavęs savo žmonos Rozalindos, laikraščio teisininkės vyras — gali tik didžiuotis dviem suaugusiais vaikais, kurių viena gyvas gyvenimas mesti svorį daug žadanti poetė, kitas — talentingas bliuzo muzikantas.

Kartą, prabudus prieš auštant, nenugalima jėga jį patraukė prie lango ir apėmė didelis nejaukumas. Henrio mintis užvaldė nerimas ir baimė, kad pasauliui, šiam miestui, laimingam jo šeimos levi lieknas lieknas vaizdingas gresia pavojus Druska Skaitytojų klube m. Iš anglų kalbos vertė Vitalijus Šarkovas. Mark Kurlansky g. Knygos autorius pasakoja druskos istoriją, perkeldamas skaitytoją levi lieknas lieknas vaizdingas priešistorinę Kiniją, Senovės Egiptą kur balzamuojant kūnus taip pat buvo neapsieinama be druskostoliau seka viduramžių Europa, kur pasninko dienomis buvo valgyta sūdyta banginio mėsa ir Šiaurės bei Pietų Amerika, kur vyko nepaliaujami karai dėl druskos… Tautos, gyvenusios prie jūros, vaikėsi druską kaip stebuklingą eliksyrą, galėjusį paversti jų žuvies išteklius didžiuliais turtais.

Ja buvo sutvirtinama draugystė, ji įkūnijo tiesą, išmintį ir nekintamumą. Druska atveria dar nematytą pasaulio panoramą, pilną ne tik keisčiausių faktų, bet ir originalių istorinių sąsajų. Andrėjas Egeris pažįsta kiekvieną Austrijos Alpių slėnio viršukalnę, kiekvieną užuoglaudą — tai jo jėgų šaltinis, jo namai.

Egeris — nekalbus žmogus, todėl, nusprendęs pasipiršti mylimajai, jos vardą įžiebia kalnuose. Savo namus jis palieka tik vienąkart — pašauktas kariauti Antrajame pasauliniame kare, o grįžęs supranta, kad net atokiausią kalnų slėnį jau spėjo pasiekti šiuolaikinio pasaulio ženklai.

Vokietijoje išleista m. Ledi L. Visų gerbiama dama Ledi L. Bet tai tik fasadas, jos pasirinktas vaidmuo, o tiesa yra kur kas kartesnė. Sužinojusi, kad bus nugriautas paviljonas, kuriame saugomos ne tik brangios Ledi L. Knygoje, kupinoje staigmenų ir humoro, autorius nukreipia savo kritikos strėles į Viktorijos epochos britų visuomenę.

Pagal šį romaną m. Peteris Ustinovas pastatė filmą, kur pagrindinį vaidmenį vaidino Sophia Loren. Tai buvo skėčių dangus, puikiai išauklėtas ir, žinia, jei ir leidžiantis sau pasisvaidyti žaibais, tai tik todėl, kad visi aplink apsirūpinę žaibolaidžiais.

Bet Ledi L. Šuliniai mane traukia ir gąsdina. Neseniai aptikau psichologinį testą su dešimčia nuotraukų, iš jų turėjau išsirinkti vieną labiausiai bauginančią. Sunkiai nurijau seilę ir nudūriau žvilgsnį į smėlį, kad Deimenas negalėtų pažiūrėti į išdavikiškas mano akis. Bet, užuot įpykęs ar nusivylęs, kaip tikėjausi, Deimenas apsupo mane tokia šilta, tyra ir sklidina atlaidumo, kad pasijutau, lyg būčiau atsidūrusi Samerlande, tik kur kas maloniau.

Todėl užsimerkiau ir taip pat apsupau jį šviesa, o kai atsimerkiau, mudu gaubė plevenančios kerinčios šilumos ūkas. Ir padarei teisingai. Jei būčiau turėjęs galimybę, ir pats būčiau šitaip pasielgęs… Linktelėjau, ir Deimenas dar tvirčiau telepatiškai mane suspaudė švytinčiame tikrajam, bet vis tiek ramino.

Alyson Noel - Prieblandos Salis (3 Dalis)

Mačiau juos… — Deimenas pažvelgė į mane tokiomis giliomis ir rimtomis akimis, kad vos prisiverčiau kalbėti toliau: — Niekuomet nesi man pasakojęs apie savo praeitį: kur gimei, kaip gyvenai. Todėl vieną dieną apsilankiau Samerlande, paklausiau apie tave ir… man buvo parodyta visa tavo gyvenimo istorija. Sučiaupiau lūpas ir įsispoksojau į ramiai stovintį Deimeną. Atsidusau, kai jis pažvelgė man į akis ir telepatiškai paglostė pirštais skruostą — taip atsargiai, taip apčiuopiamai, beveik tikroviškai.

Nors tai nutiko labai seniai, nenoriu kapstytis savo praeityje. Jis tapo smurtinės savo tėvų mirties liudytoju, o paskui atsidūrė kietose vienuolių letenose. Neketinau levi lieknas lieknas vaizdingas Tai dar ne viskas, — pasakiau tikėdamasi, kad Samerlande pasisemtos žinios suteiks mudviem nors truputėlį vilties. Pakeliui į Ankoridžą sugavome dar vieną sklandytuvą Denali nacionalinis parkas, Aliaskos turizmo vainikėlis.

Mes pravažiavome per šimto beluga banginių, keliaujančių Kuko įtekėjimo pakrantėje, angas, jų nugaros, darydamos ilgą baltą ovalą, kai jos pasirodė, o po to dingo šiltame vandenyje. Norėdami patekti į Denalį, turėtume susidurti su žiauria kelionių Aliaskoje realybe: logistika.

Didžiulėje valstybėje, kurioje nedaug kelių, norint važiuoti iš A į B, gali prireikti atkaklumo. Pats parkas yra didesnis nei Masačusetso valstija, turintis tik vieną neasfaltuotą kelią. Neleidžiami jokie asmeniniai automobiliai, todėl jūs turite keliauti autobusu.

Per visą ilgį paslaugos nėra teikiamos, tik keletas kaimiškų namelių - mūsų pabaigoje buvo septynios valandos. Mes praleidome naktį prie Viešbučio kapitonas Cookas, nuostabi dujotiekio levi lieknas lieknas vaizdingas 70 relikvija - aš pusiau tikėjausi, kad George'as Hamiltonas iššoks iš medinės dailylentės.

Sėdėjome prie vieno iš apžvalgos mašinų, esančių viršutiniame aukšte, kur stiklinis stogas ir sienos davė netrukdomą vaizdą, kai važiavome per siaurus tarpekius ir greitai skubančius upelius, praeinančius stačius slėnius, išklotus tragiuose kalnuose. Kitą rytą įlipome į konvertuotą mokyklinį autobusą, kuris nuves mus į parką. Netrukus, važiuodami žvyrkeliu, pamatėme, kaip prieš mus pasklido platus tundros slėnis, kurio Aliaskos kalnagūbris pakilo iš tolimos pusės, ir per daugelį mylių per liz lieknėjimo bandungas - pati didžioji balta McKinley kalno plokštė dar žinoma kaip Denali.

Keleiviai išsiveržė linksmai.

Jis mylėjo Driną — lažinuosi, tu to nežinojai, ar ne? Romanas buvo vienas iš našlaičių, kuriuos išgelbėjai nuo maro Florencijoje Renesanso laikais. Jis mylėjo ją visus tuos šimtmečius ir būtų paaukojęs dėl jos gyvybę. Bet Drinai Romanas nerūpėjo, ji mylėjo vien tave, o tu — tik mane.

Dėl paprastai nenuspėjamo oro šiose vietose ir kalno, esančio dideliu atstumu nuo įėjimo į parką, daugelis lankytojų niekada nenuvertė aukščiausio kalno Šiaurės Amerikoje. Taigi tą nerimą galėtume pašalinti iš savo sąrašo. Nors Aliaskoje pilna dykumos, jos nuostabus mastas čia buvo nuostabus. Galima sakyti, kad Denalis yra Aliaskos Aliaska - Aliaskos kvadratas.

At Stovykla Denali, apsistojome vieno kambario rąstiniame name, kuris stovėjo ant kalvos šlaito, pakankamai arti pagrindinio namelio, kad būtų patogus, ir pakankamai toli, kad būtų privatus. Jame buvo dantenų užuolaidos, didelė medinė lova ir dujomis varomos lempos. Ir ten, pro langą virš rašomojo stalo, švietė McKinley kalnas, toks skaidrus ir ryškus kaip mėnulis. Levi lieknas lieknas vaizdingas žiūronų porą stebėjau debesis, plakančias aplink viršūnės karnizus ir ledo uolas.

Alpinistai Denalį laiko vienu pavojingiausių pasaulio kalnų, kuriame ekstremalus aukštis yra derinamas su beveik Arkties platuma. Mums tai būtų tiesiog retai pasikartojantis gydymas, pavyzdžiui, banginių stebėjimas ilgoje kruizo metu. Vieną rytą per pusryčius mes mielai linktelėjome smulkintuvo porai per stalą iš mūsų, Henry ir Kathy Huntington, iš mažo Eagle upės miestelio, esančio už Ankoridžo.

Naktiniame name jis skaitė paskaitas apie tolimų šiaurių gentis, kur dažnai keliauja registruoti vietinius takus. Tą naktį po dienos, praleistos energingai, žygiavo į netoliese esančio 1, kalnagūbrio viršūnę, Sandra ir aš dalyvavo Henrio skaidrių demonstracijoje apie šiaurės šlaito inuitus.

Jis sakė, kad jį dažnai stebino levi lieknas lieknas vaizdingas, su kuriuo inuitai gyvena jų aplinkoje.