Eik lieknesnis pret.

Aišku, tai buvo mokytojų nuopelnas, bet svarbu buvo ir mano sūnus užsidegėlis po ketverių metų, kai aš jau dirbau Ispanijoje, skambina jis ir sako: mūsų mokykla rajono krepšinio spartakiadoje laimėjo antrą vietą! Gimbutienė: Obelis devyniašakė prilyginama saulės spinduliams GmbS, Greimo nuomone, skirtingo amžiaus bei šeimyninės padėties Saulės įasmeninimai yra susiję su metų ratu: per Kalėdas, žiemos saulėgrįžą, Saulė gimsta, pavasarį tampa mergele, paskui marčia, o po vasaros saulėgrįžos Joninių, Petrinių motina, ir nuo tada ligi metų pabaigos ji tolydžio sensta GrTAB, ; VškSMS, Buvo šešta valanda ryto ir padangė ėmė švisti. Vaikai, sugrįžę atostogoms pas močiutes, būdavo, man skambina: mokytoja, kaip čia žalia!

Ak, tik pažvelkite į šiuos pyragaičius. Kokie gardūs. Valerija atsisėdo šalia Popės ir tvarkingai pasiklojo ant ke­ lių servetėlę. Pope pagalvojo, kad ji buvo viena iš tų moterų, kuri kadaise buvo tikra gražuolė.

Jos veide dar buvo likę tra­ paus grožio: ryškūs skruostikauliai, šviesiai mėlynos akys ir si­ dabriniai plaukai, susukti ir susegti vėžleniniu segtuku. Ir joje buvo galima įžvelgti gracingumo. Ji buvo visiška Molės, apsi- avusios masyvius batus ir nešiojančios praktišką šukuoseną, priešingybė.

Nepaisant to, judvi puikiai sutarė ir atrodė kaip senos bičiulės.

Nicky - Pellegrino. .Sicilietiska - istorija.2017.LT

Dabar jos garsiai džiaugėsi pusryčiais ir viskuo domėjosi. Kaip vadinasi šie maži, pusmėnulio formos sausainiai? Ak, mig­ dolai ir cukruoti apelsinai. Šokoladas ir jautiena Negali būti Pope paragavo vieno. Skonis buvo neįprastas: tamsaus šo­ kolado kartumas, truputis pikantiškų prieskonių ir sodrus, mėsą primenantis skonis, nors ji nebuvo tuo tikra. Bet mes pa­ kalbėsime apie tai plačiau, kai ateis Tricija. Tri­ cija sakė, kad pradėtume pusryčiauti be jos.

Lukas gūžtelėjo pečiais. Vil­ kėjo šilkinę palaidinę ir mūvėjo prie jos priderintą, žalios spal­ vos apyrankę, kurį paryškino kaštoninę ištiesintų plaukų spalvą. Labai atsiprašau, kad eik lieknesnis pret jus manęs laukti. Aš tik greitai išgersiupuodelį espreso ir būsiu pasiruošusi.

Lažinuosi, kad neatspėsi. Pa­ kaks keleto griežinėlių vaisių, ačiū. Molė susiraukė. Tricija apsimetė nenugirdusi jos žodžių. Lukas ramiai padavė jai supjaustytų vaisių lėkštę ir padėjo kavinuką ant viryklės. Grai­ kai, arabai ir ispanai buvo užkariavę mus tiek daug kartų, kad visi paliko kažką, kas praturtino mūsų virtuvę. Nepaisant to, ji yra labai paprasta.

Mes valgome tai, ką mums duoda ši žemė ir jūra; ir ingredientai mums yra tokie pat svarbūs, kaip ir užbaig­ tas patiekalas. Sicilietiška istorija 24 - Pamatysite, kad mes naudojame cinamoną ir gvazdikėlius, migdolus ir pistacijas; mes valgome žuvį su sūriu, o tai varo siaubą likusiai Italijai. Ingredientų įvairovė, iš kurių mes gami­ name valgį, yra nedidelė, tačiau patiekalai kiekviename kaime ir kiekvienoje šeimoje yra skirtingi. Aš parodysiu jums tuos, kurios nuo neatmenamų laikų valgo Amorių šeima.

Pope pasijuto nesmagiai. Pirmą kartą ji suabejojo, ar šios atostogos buvo protinga mintis. Jai atrodė, kad šios moterys žino daug daugiau už ją. Ką darys, jeigu jai nepavyks suspėti su jomis? Taip pat egzistuoja turtinges­ nė, daug įmantresnė aristokratų virtuvė. Net ir šiandien jos ryš­ kiai skiriasi - dauguma vyresnės kartos žmonių Sicilijoje dėl to negamina valgių su grietinėle.

Ji mėgo gaminti valgį, o labiausiai už viską - atrasti naujus recep­ tus. Daugelis patiekalų, kuriuos parodysiu jums, yra jos. Šiandien mes paruošime pa­ prastą makaronų patiekalą su padažu, pagardintu vietine dešra ir trupučiu cinamono. Taigų ar jūs jau pasiruošusios eiti apsipirkti?

Moterys suskubo ieškoti fotoaparatų ir rankinių, pasitepti apsauginiu kremu nuo saulės Pope ir pasidažyti lūpų Tricija. Valerija paskutinę akimirką sugalvojo persiauti kitus batus, o Molė neapsisprendė, ar turėtų pasiimti skraistę. Lukas kantriai laukė prie eik lieknesnis pret, kol visos susiruošė. Mes randame laiko pasimėgauti gyve­ nimu. Lauke darėsi vis karščiau. Kartu jie ėjo pavėsyje esančia pa­ grindinės gatvės puse, keliaudami pro apleistus baroko stiliaus rūmus, kurios Pope buvo pastebėjusi anksčiau, iš ryto, ir siaurų gatvelių labirintą, pilną įdomių parduotuvėlių ir užsislėpusių res­ toranų, kol pasiekė nedidelę aikštę ir jos viduryje veikiantį turgų.

Sis turgus buvo trumpalaikis ir gyvas. Tarp drobe dengtų prekystalių stovėjo sunkvežimiai su priekabomis, prikrauto­ mis medinių dėžių su daržovėmis, furgonai prekiavo užkan­ džiais ir karštais arančinais. Pirkėjai derėjosi su prekiautojais arba, užkimšę siaurus praėjimus tarp prekystalių, šnekučiavosi su draugais ir kaimynais. Atrodė, kad visi pažįsta Luką.

Prekeiviai sveikinosi su juo - moterys bučiavo jo skruostus, vyrai tapšnojo jam per nugarą. Vėl tik moterų, a? Popę apstulbino šurmulys ir spalvos.

Jai tai atrodė toks smagus būdas pirkti maistą. Ji niekada nemėgo stumdyti veži­ mėlį pirmyn ir atgal tarp nuobodžių gazuotų gėrimų ir greitai Sicilietiška istorija 23 paruošiamų makaronų lentynų, vietiniame prekybos centre. Čia visi atrodė laimingi, vieta tryško gyvybe. Prieš keletą metų tuos traukinius, pilnus moksleivių, labai iškilmingai išlydėdavo pažinti Rusijos. Kadangi dirbu Imanuelio Kanto universitete, daug bendrauju su akademine visuomene, su rašytojais, su muziejų, archyvų darbuotojais, studentais išsilavinusiais žmonėmis.

O buitiniame lygmenyje, na, sakykim, traukinių stotyje, dažnai išgirstu visokių komentarų grįžtu iš Vilniaus, laukia manęs taksistas, nuveža iki bendrabučio, kuriame gyvenu, be abejonės, iš akcento supranta, kad esu ne rusė, ir labai dažnai užveda kalbą: na ir kodėl eik lieknesnis pret tos eik lieknesnis pret siekėme, ir ar mums dabar geriau?

Va anksčiau buvo geriau gyventi, nes buvo galima važiuoti kur panorėjus be jokių vizų. Sienų problema aktuali visiems. Taip, vizas gauti galima, yra ir išimčių kai kuriais atvejais išduodamos nemokamos vizos kultūriniams mainams, šviečiamiesiems projektams, bet juk daug papildomų rūpesčių.

Manau, kad tas klausimas bus išspręstas, nes juk vyksta derybos. Kokia sena bendrabučio budėtoja gali užvesti kalbą, kam reikėjo sugriauti Tarybų Sąjungą, į lietuvių tautą kartais žiūrima kaip į eik lieknesnis pret, kuri būtent ir sugriovė Tarybų Sąjungą kartu su M.

Ar išskiriamos Karaliaučiaus srity tautinės mažumos, ar visi niveliuojami pagal rusų tautą? Visos tautinės bendrijos yra susivienijusios į asociacijas. Pavyzdžiui, kelios lietuvių bendruomenės ir viena jų asociacija. Panašiai gali būti susivienijusios uzbekų, totorių, baltarusių, lenkų ir kitos bendruomenės.

Vienos iš jų aktyvesnės, kitos ne tokios aktyvios. Kadangi priklausau Lietuvių bendruomenei, dalyvauju didžiausiuose renginiuose.

АКЦИЯ Oriflame 2021 - Свежий Взгляд На Простые Вещи

Mes kartais rengiam bendras šventes. Mes, pavyzdžiui, švenčiame Rasas, arba Jonines, jie gi tą šventę vadina vasaros pradžios švente, nes ne visos liekninantys instagramo filtrai mažumos turi tokią šventę.

Karaliaučiuje yra tokie Rusų vokiečių kultūros namai, labai gražioje aplinkoje, ten mes ir renkamės. Šiemet švęsime birželio 16 dieną. Mes papasakojame apie savo tradicijas ir parodome, kaip švenčiame atliekame nedidelę programą, surengiame nedidelę parodėlę, užbaigiame eik lieknesnis pret tautinėmis vaišėmis.

Renkasi lietuviai, lenkai, vokiečiai ir baltarusiai. Kiekvienais metais prisideda vis kokia nauja tautinė bendrija. Man ypač brutalus atrodo senųjų Karaliaučiaus krašto vietovardžių, menančių prūsų laikus, ilgiausiai išliekančios kultūrinės atminties, tikslingas ir nuoseklus naikinimas Vietovardžiai buvo pakeisti tuoj po karo.

Manyčiau, kad kokio mokslinio pagrindimo tam keitimui nebuvo. Kad ir šis atvejis: miestai Svetlogorskas Raušiai ir Zelenogradskas Krantas. Apsilankius Svetlogorske, niekaip nesupranti, kodėl tas miestas turėtų vadintis šviesiuoju, nes jis eik lieknesnis pret tamsus, kadangi jame labai daug žalumos ir ūksmingumo, tad visą dieną išbūni šešėliuose ir atrodo tamsu.

O Zelenogradske atvirkščiai, labai šviesu, nes jame nėra tiek daug medžių, pavėsių ir šešėlių. Pasirodo, kad kažkas, užrašinėdamas, ką į ką keisti, tiesiog supainiojo pavadinimus, kadangi senieji miestų vardai atvykusiesiems buvo sunkūs. Bet kad dabar būtų stengiamasi ištrinti iš atminties senuosius vietovardžius, negalėčiau sutikti. Bet juk jau ištrinta. Tai tik mes, lietuviai, ypač išsilavinę žmonės, bandome atminty išlaikyti senuosius prūsų vietovardžius.

Gal dar ir dėl to, kad tame krašte gimė mūsų raštija, dėl to mums toks svarbus tas kraštas. Bet ten, tarp paprastų žmonių, kad ir kokios tautybės jie būtų, senieji vietovardžiai išnyks. Nedrįsčiau taip teigti. Pavyzdžiui, vykdama į Karaliaučių, jūs važiuotumėte autobusu, ant kurio būtų užrašyta Kioningauto.

Dabar Karaliaučiaus inteligentija pripažįsta vokiškąjį Kionigsbergą. Daug spausdinama senų nuotraukų, atliekamos rekonstrukcijos, šis tas atstatoma.

Liuteronų kirchė ir tiltas per Angrapę. Kirchė sudegė m. Senieji atvirukai iš įvairių šiuo metu Kaliningrade perleidžiamų atvirukų rinkinėlių. Tai dėl turistų? Žinoma, ir dėl jų. Bet svarbiausia pasikeitė mąstymas. Na, bet dar visko pasitaiko. Papasakosiu tokį nutikimą. Lankomės mes su studentais iš Lietuvos prie Imanuelio Kanto kapo, o ten žmogus, pasiruošęs visokių videofilmų apie miestą, universitetą.

Jis mus užkalbina ir pasisiūlo papasakoti apie tas vietas. Ir sako: štai jūs dabar stovite toje vietoje, kur buvo seniausias Rusijos universitetas Aš net išsižiojau! Sakau jam tokia grėsminga intonacija: ką? O jis eik lieknesnis pret sako: atsiprašau, jūs tikriausiai iš Lietuvos Taip, sakau jam.

O jis: na, su lietuviais aš nesiginčysiu. Bet suprantate, kaip falsifikuojama? Žemės dabar priklauso Rusijai. Imanuelio Kanto universitetas senesnis už kitus Rusijos universitetus, ir formaliai jis seniausias Rusijos universitetas. Betgi jis niekada nebuvo Rusijos! Na pasiginčijome mes su juo Ten yra tokių gidų mėgėjų, kurie 7 8 metų jubiliejų, įvairioms valstybėms buvo paskirta po žemės plotą, kad jos galėtų ką nors įrengti kas vaikų žaidimų aikštelę, kas gėlynus, o lietuviai padarė nepaprastai reikšmingą dalyką jie pastatė Liudvikui Rėzai paminklą ir labai gražiai sutvarkė skverą, kuris netoli nuo mūsų fakulteto, labai gražioje vietoje.

Ant paminklo pirmiausia parašyta lietuviškai Liudvikas Rėza, ir tik žemiau kirilica. Tas skveras tapo gyventojų mėgstama ir lankoma poilsio vieta. Pateikiu gražius pavyzdžius, pavyzdžiui, Pregolje Prieglius, nelabai pakitusį upės pavadinimą, tačiau, žinoma, senieji vietovardžiai nyksta. Kai buvo ginamas Tolminkiemis, spaudoje beveik per pusę skambėjo tai Tolminkiemis, tai Čistyje Prudy.

Žinoma, kad dar daug ką reikėtų keisti. Beveik nėra nuorodų, kaip nuvykti į istorines lietuvininkų gyventas vietas. Labai sunku surasti. Be to, nuorodos netgi klaidinančios! Pavyzdžiui, važiuojant iš Lietuvos parodytas posūkis į Čistyje Prudy, kuris nuveda kažkur į laukus, per kuriuos lengvąja mašina gal ir galima pravažiuoti, bet autobusu ne.

Ir tenka sugrįžti. Jis kaupia net menkiausią informaciją, jei ji susijusi su Lietuva. O susipažinome, kai jis pas mane atėjo paprašyti Augustui Šleicheriui skirtos konferencijos plakato.

Tas žmogus žino labai daug apie lietuvių pėdsakus Kaliningrado srityje pradedant nuo pačių pirmųjų kultūros veikėjų nuo M. Mažvydo, L. Rėzos, K. Donelaičio, ir būtent jis man juos parodė. Bet pirmiausia tai aš perskaičiau Arvydo Juozaičio knygą Karalių miestas be karalių ir pradėjau ieškoti to Karaliaučiaus, kurį pamilau iš knygos, bet tai nebuvo taip lengva, ir tas žmogus man padėjo rasti tas vietas.

Karaliaučiaus senamiestis neišliko, kaip žinote, miestas per karą ir po karo buvo labai suniokotas, bet yra išlikę privačių vilų kvartalai, tiesą sakant, gana įspūdingi. Kapinių, kur buvo palaidotas L. Rėza, nėra, jos sunaikintos, o jų vietoje pastatytas vaikų darželis, bet yra atminimo lenta. Aš studentams net tokias užduotis duodu: surasti lietuvių pėdsakus Karaliaučiuje, kad jie suprastų, kiek daug čia gyveno lietuvių.

Taigi negalėčiau pasakyti, jog šio krašto is torija neprisimenama. Na, pavyzdžiui, švenčiant Karaliaučiaus O kodėl taip? Ar tai tik apsileidimas, ar nenoras, kad apskritai kas į tuos kraštus atvažiuotų? Viena vertus, tai apsileidimas, kita vertus, kadangi ilgai buvo kalbama, kad ten iskonno russkije zemli, tai jie nelabai ir norėjo rodyti, kad tose žemėse yra labai svarbių lietuviams dalykų.

Ir į Lazdynėlius nėra jokių nuorodų, reikia labai atidžiai stebėti aplinką, norint pamatyti ąžuolyną, pasodintą kaimo, kuriame gimė Kristijonas Donelaitis, vietoje.

Manau, kad iki jubiliejaus Lietuvai pavyks susitarti, kad tie dalykai būtų padaryti. Be to, labai sunkus susisiekimas.

Prisimenu, prieš trejus metus iš Kaliningrado iki Tolminkiemio važiavome 6 valandas, su keliais persėdimais laukėme, sušalome Na, rūpesčių yra Ji stovi iki šiol tokia, kaip ir buvo įrengta įkūrus muziejų metais, o juk laikai pasikeitė! Mums tos senos knygos įdomios, bet jaunimui nelabai. Neseniai su savo studentais buvau Vilniaus Pinigų muziejuje. Tikrai negalvojau, kad mes ten užtruksime kelias valandas bet jame taip patraukliai suderinta archeologiniai radiniai ir naujausios technologijos, kad mano studentai svorio metimo matavimai korozija greitai iš jo išbėgti: jiems buvo įdomu, atsakius į klausimus, ką pa matė ir įsidėmėjo muziejuje, atsispausdinti 8 9 pinigą su savo atvaizdu.

Kodėl gi, atsakius į keletą klausimų apie K. Donelaitį ar apie Metus, negalėtum gauti kokio nors rašto ar nuodėmės atleidimo Reikia kažko naujo! Mums, vyresnei kartai, ta istorija daug savesnė negu jaunimui, o jie turėtų perimti patirtį jau naujesnėmis formomis. Kaip kad Lietuvių kalbos institute yra labai patrauklus Lituanistikos židinys. Tolminkiemiui taip pat reikia kažko tokio, interaktyvaus, mobilaus, eik lieknesnis pret. Tame Lituanistikos židinyje lankėsi ir I. Kanto universiteto dėstytojai jie buvo sužavėti ir bandys kažką panašaus kurti pas save universitete.

Reikia, kad K. Donelaičio muziejus būtų gyvas, modernus, aktyvus. Aš pati sau esu pasiskyrusi tokią priedermę: kasmet pasirūpinti, kad į Tolminkiemį iš Lietuvos atvyktų bent dvi ekskursijos, padėti jas suorganizuoti, palydėti, globoti ir visa kita.

Ir šią priedermę atlikti man pavyksta štai jau treti metai. Nes man buvo labai skaudu, kai prieš kelerius metus muziejaus darbuotojai pareiškė: ai, niekas čia pas mus iš Lietuvos neatvažiuoja, va jūs atvažiuojate vieną kartą pavasarį, o paskui tylu ramu ir niekam neįdomu. Vis galvoju: na taigi lituanistai! Aš, besimokydama mokykloje, į Tolminkiemį buvau nuvykusi net tris kartus, nes turėjau nuostabias lietuvių kalbos mokytojas.

Mokytojos keitėsi, ir mes gal kartais šaukdavom, kad jau esam buvę, gal norėjom kur kitur, bet Na, kokioje septintoje klasėje mums gal ir buvo nesuprantama, ko ten važiuoti, ir tas Donelaitis sunkus, ir gal nuobodus, ir nuvažiavus žiūrėti į apgriuvusias lūšnas, ir muziejus ne stebuklas, kai čia buvome matę visko juk vilniečiai išlepinti, ir tik vėliau pradedi suvokti, kas yra kas, ir gal dėl tos patirties aš eik lieknesnis pret bandau grąžinti Didžiosios Lietuvos skolą Mažajai Lietuvai.

Aš labai dažnai kalbu apie tai pažįstamiems mokytojams: tikrai padėsiu sakykit, ko reikia. Parašysiu kvietimus, padėsiu rasti pigiau nakvynę, parekomenduosiu, ką dar reikėtų pamatyti.

Yra žmonių iš lietuvių bendruomenės, kurie taip pat mielai padėtų. Labai norėtųsi, kad atvažiuotų daug daugiau ekskursantų. Taip, tai sunki kelionė, aš nežadu, kad per kelias valandas jūs ir atsidursite Tolminkiemyje. Prie sienos gali tekti pralaukti ir dvi, ir tris valandas, bet Kaip aš sakau: jei esate visi be nuodėmės ir labai geri, tai jūs greitai kirsite sieną, bet jei tarp jūsų yra tokių, kurie nelabai mėgsta literatūrą, tai turėsite laiko čia pasėdėti ir apie tai pamąstyti.

Žodžiu, Tolminkiemis ne svorio kritimas Lietuvos žmonių O Lietuvos pinigų jam užtenka? Ir pinigų jiems trūksta. Pernai buvo kilusi tokia mintis: na, jei kiekvienas ar bent daugelis moksleivių, gal užtektų ir Vilniaus moksleivių, nesuvalgytų vieno pakelio kramtomos gumos, tuos centus galėtų paskirti Tolminkiemiui. Žinote, koks reikalas. Ten teritorija didelė, trys hektarai, ir nors tvarkoma, bet žolė visada auga ten, kur jos nereikia.

Lietuva yra padovanojusi tokią žoliapjovę, kurią reikia stumti, su ja vaikščioti ir šienauti. Tik baigi tokiu būdu šienauti, ir vėl reikia šienauti. Tai sunkus darbas, o techninių darbuotojų muziejuje nėra Ekskursantai iš Lietuvos prie Liudviko Rėzos paminklo autorius marijampolietis Artūras Sakalauskas, architektas Ričardas Krištapavičius Karaliaučiuje. Tai aš galvoju: reikia padovanoti tokią šienapjovę-traktorių, tai pati direktorė galėtų atsisėsti ir lengvai nušienauti tą didžiulę teritoriją.

Pakalbėjau apie tai ir su universiteto studentais, jie irgi buvo pasiryžę prisidėti prie to, bet kažkaip ir užgeso ta idėja, nes neatsirado, kas paskatintų, pastumėtų: darom! Tas traktorius kainuotų apie 5 6 tūkst. Gal reikėtų parašyti kokį kreipimąsi, bet dar niekada nesu to dariusi, su niekuo nederinau, tai viskas taip ir lieka.

Rudenį bendromis Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Eik lieknesnis pret, Kaliningrado srities rašytojų sąjungos, Vyriausybės atstovų pastangomis buvo atsodintas Donelaičio obelų sodas prie buvusio Našlių eik lieknesnis pret.

Aš tame sodinime negalėjau dalyvauti, nes buvau komandiruotėje Maskvoje, bet paprastai pavasariais mes nuvažiuojame ir padedame sutvarkyti teritoriją, taigi tą padarysime ir šį pavasarį, prieš pat Poezijos pavasarį, kurio vienas iš renginių vyks ir Tolminkiemyje.

Įdomu, ar moksleiviams yra dėstoma šio krašto istorija nuo seniausių laikų, nuo pačių prūsų? Negalėčiau pasakyti, galbūt tai gali būti mokytojo, dėstytojo problema, kaip jis dėsto, bet labai svarbu, eik lieknesnis pret švietimo sistemoje numatyta kaip privalomas dalykas gimtojo krašto istorija.

Bet šis nutarimas priimtas nelabai seniai, tiksliai neatsimenu, bet ne seniau kaip prieš penkerius metus. Pati esu dirbusi ojoje gimnazijoje, vykdėme bendrus projektus su Lietuva, rengėme kultūros dienas, taigi galėčiau sakyti, kad nėra visai nežinoma krašto istorija. Prisimenu, kartą stebėjau vedamą integruotą pamoką apie jūrą, kurios metu buvo panaudota M. Čiurlionio kūryba poema Jūra ir paveikslai jūros tema. Eik lieknesnis pret kuri pati stipriausia tautinė bendruomenė? Nedrįsčiau vertinti.

Geriausiai pažįstu Liudviko Rėzos lietuvių kultūros draugiją, kuri veikia Karaliaučiuje, visos kitos yra srityje. Galbūt šiuo metu ji ir yra viena iš stipriausių. Visokių žmonių joje yra ir intelektualų, ir paprastų, mielų žmonių, eik lieknesnis pret kuriais be galo malonu pabendrauti ir pabūti. Dabar jai vadovauja jaunesnio amžiaus naujas pirmininkas Valdas Ryzkovas.

Uploaded by

Šiuo metu mažiau dalyvauju draugijos veikloje, bet žinau, kad draugija parengė projektą ir gavo iš Užsienio reikalų ministerijos dalinį finansavimą. Labai svarbu išsaugoti arba bent jau nufotografuoti, aprašyti baltiškąjį paveldą pilis, piliakalnius, kol jie dar yra, kol dar visiškai nesudūlėjo.

Jau yra skirta lėšų, kad būtų galima vykti į ekspedicijas, aprašyti, nufotografuoti, aptvarkyti nušienauti ar iškirsti nereikalingus krūmus O visoje srity kokios dar aktyvios bendruomenės susikūrusios? Šiuo metu situacija sudėtinga. Aktyvi, iš apačios kylanti bendruomenių veikla yra susilpnėjusi, ir tai tęsiasi maždaug dešimt metų. Kai prieš šešerius metus atvykau dirbti į Karaliaučių, aktyviai veikiančios ir darbus, apie kuriuos nuolat būtų skleidžiama informacija, dirbančios bendruomenės pačioje srityje jau neradau.

Bet yra ir kitas dalykas: visa veikla labiau persikėlė į Lietuvių kalbos mokytojų asociaciją, kuri vienija lietuvių kalbos mokytojus, dirbančius įvairiose srities mokyklose, daugiausia jų, žinoma, palei Lietuvos sieną, įvairiausiuose nedideliuose miesteliuose, man atrodo, kad yra daugiau kaip 20 židinių, kuriuose dėstoma lietuvių kalba. Asociacija organizuoja įvairius renginius: pavyzdžiui, lietuvių kalbos olimpiadą, folkloro ansamblių ir apskritai moksleivių dainų šventę Skambėk skambėk, lietuviška dainele ir pan.

Eik lieknesnis pret tiek aktyvesnė Tilžės dab. Sovietsko lietuvių bendruomenė: ten yra net du labai rimti židiniai pirmiausia, lietuvių katalikų bažnyčia, kurią pastatė Lietuva jau atkūrus nepriklausomybę ir kurioje dirba nepaprastai lietuviškai veiklai atsidėjęs žmogus kunigas Anupras Gauronskas.

Be to, ten veikia Lietuvos konsulatas Generalinis konsulatas Kaliningrade.

Konsulatai organizuoja labai daug renginių įvairiausių susitikimų, paskaitų, parodų, būna rengiami tik lietuviams skirti renginiai, pavyzdžiui, Poezijos pavasario renginiai tik lietuvių kalba. Generaliniam konsulatui Kaliningrade vadovauja generalinis konsulas Vaclav Stankevič, kultūros atašė dirba Romanas Senapėdis, o Sovietsko Tilžės konsulate dirba konsulė Liuda Kleimionova, ji taip pat organizuoja eik lieknesnis pret renginių.

Mes stengiamės, kad meno kolektyvai ir atlikėjai, atvykę į Karaliaučių Kaliningradądar paviešėtų ir Įsrutyje Černiachovskeir Tilžėje Sovietske.

Pavyzdžiui, Įsrutyje jau keletas metų vyksta lietuvių kultūros dienos, o šiemet kultūros ir sporto dienos, tad tuo metu atvažiuoja labai daug kolektyvų visas miestas girdi vien lietuvių kalbą. Kai prie merijos choras Ave, Vita sugiedojo Lietuvos himną, tai ohoho kaip nuskambėjo!

Manau, kad nebūtų tiek daug žmonių į renginius atėję, jei viskas būtų vykę uždarose erdvėse. Mes renginius surengėme gatvėse. Taip galingai suskambėjo mūsų himnas, kad iš visų pusių pradėjo rinktis žmonės. Pas juos tokios tradicijos nebuvo, kad kas koncertuotų mieste, o ne kultūros namuose. Lietuvių kultūros dienos jau įtrauktos į miesto renginių planą. Prie šio renginio daug prisideda merija, bet iniciatyva visada Mokytojų 10 11 asociacijos pirmininko Alekso Bartniko, žinoma, labai daug prie šio renginio organizavimo prisideda ir Industrinės pedagoginės kolegijos, kurioje taip pat dėstoma lietuvių kalba, dėstytoja Onutė Druseikaitė.

Jos iniciatyva Įsrutyje jau porą kartų lankėsi Vilniaus senamiesčio teatras. Nemačiau nieko įspūdingesnio kaip spektaklis Eik lieknesnis pret legendos, kuris buvo rodomas Insterburgo pilies griūvėsiuose.

O mūsų legendos juk apie gaisrus, griovimą ir vėl atstatymą Neįtikėtinai atrodė. Ir tada man kilo mintis: o jeigu taip Pilėnus ten parodyti?

Bet labai brangu, labai sudėtinga būtų. Na, gal ką mažesnio mes vis tiek padarysime. Man susidarė įspūdis, kad Rusija Karaliaučiaus krašte labai ilgai jautėsi eik lieknesnis pret, labai ilgai nieko ten nedarė ir nekūrė, išskyrus savo karinį postą Kaip dabar atrodo senasis Karaliaučius, ar Kionigsbergas, ar Kaliningradas?

Žinote, nieko nedarant irgi galima daug žalos padaryti Kita vertus, kad būtų galima kurti, reikia, kad būtų gyventojų ir juos reikėjo apgyvendinti. Todėl sovietinių dėžučių labai daug pristatyta. Vilniuje tai gal ne taip krenta į akis, nes yra Centras, yra Senamiestis, o Karaliaučiaus centras sovietinis. Senojo Karaliaučiaus pėdsakų galima rasti toliau nuo centro. Man atrodo, kad gera senoji vokiečių architektūra naujiesiems turtuoliams įskiepijo skonio supratimą jie nestato stiklinių dėžučių.

Jeigu jau tame vilų kvartale statosi sau vadinamąjį osobniak tai jis architektūrinę vertę turintis statinys. Tie namai saviti, priderinti prie aplinkos, šimtametės pušys ten nepjaunamos, namas prie jų priderinamas, net jo stogas išlenkiamas, kad tik netrukdytų medžiui toliau augti. Ypač mane žavi naujoji Svetlogorsko Raišių nuosavų namų statyba.

Visai kas kita miesto centre jame pridygo didžiulių prekybos centrų, jie griozdiški, neskoningi Karaliaučiaus gyventojai juokauja, kad greitai kiekvienas turės savo asmeninį prekybos centrą Tai labai darko miesto veidą. Bet, vis dėlto, dabar jau niekas nebegriaunama, o stengiamasi atkurti, atstatyti. Nežinau, ar tikrai taip, bet man atrodo, kad ta idėja įsitvirtino tada, kai į sritį buvo leista įvažiuoti vokiečiams ir jie tiesiog plūstelėjo norėdami pažiūrėti kas į savo vaikystės, kas į protėvių miestą.

Žinoma, nieko jie neberado. Tad pradėta stengtis nors atstatyti. Taigi dabar vienoje pusėje monstrai, o pažvelgus į kitą akys džiaugiasi, nors ir žinai, kad tai nauji statiniai, pagal senuosius pastatyti. Kadangi eik lieknesnis pret esu Karaliaučiaus, dabartinio Kaliningrado patriotė, stengiuosi parodyti svečiams visa, kas įdomiausia.

O kas įdomu? Įdomu, kas buvo anksčiau. Yra išlikę keletas istorinių gatvių pavadinimų. Viena iš jų Lietuvių pylimas. Juk Lietuva visai šalia.

• Išbandytos Xtrazex Kapsulės - XTRAZEX
• J opė išsibudino anksti.
• Kaip greitai numesti svorio nz
• Наконец канадец опомнился.
•  - Solo.
• Nicky - Pellegrino. .Sicilietiska - istorijaLT | PDF
• Xtrazex Šunims - XTRAZEX

Pylimas buvo statytas siekiant apsisaugoti nuo carinės Rusijos, o dabar jis tapo objektu, kuris mus jungia. Žmonės pasidomi, o kodėl čia taip Yra išlikę bastionai, gynybiniai objektai fortai, išlikę beveik visi miesto vartai, kuriuose įrengiami muziejai, pagrindiniame, kuris vadinamas Karalių vartais, vyksta patys svarbiausi Rusijos vadovybės ar užsienio šalių atstovų priėmimai.

Visi žinome, kad Karaliaučiaus bibliotekos Valenrodų rinkiniai išblaškyti, eik lieknesnis pret likučių vis dar yra, jie saugomi universiteto bibliotekoje labai jaukioje patalpoje, juos galima tyrinėti. Tikiuosi, mums pavyks susitarti, kad Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos paroda Atrastas Karaliaučius būtų parodyta ir pas mus.

Bet aš norėčiau, kad ta paro da būtų ne pati viena šiaip parodyta, bet Naujas privatus gyvenamasis namas senojo Karaliaučiaus kvartale Violetos Lopetienės nuotraukos. Tada būtų visai kas kita. Išsivežu tą idėją iš Vilniaus, papasakosiu apie tai universitete, Lietuvos konsulate ir manau, kad rudenį jau visai konkrečiai tarsimės dėl jos atvežimo į Karaliaučių.

• Neįmanomas pamiršti Karaliaučiaus kraštas - PDF Free Download
• «ТРАНСТЕКСТ» стонал.
• Kaip numesti svorio padidėjimą savaitgalį
• Сьюзан стукнула кулаком по столу: - Нам необходимо это кольцо.
• Сьюзан стояла перед ним, промокшая, взъерошенная, в его пиджаке, накинутом на плечи.
• Imogen - Edwards Jones. .Babilono - rasuredija.ltsLT | PDF

Ar dabartinėje Kaliningrado srityje yra lietuviškos spaudos? Ne, nėra. Bandėme, bet žinau, kaip sunku parengti įdomų ir skaitomą leidinį. O leisti vien tam, kad būtų leidžiama Tai gal priimtinesnis būdas internetinė svetainė? Visa informacija, susijusi su lietuviška veikla, skelbiama Generalinio konsulato svetainėje. Nelieka nepastebėtas joks svarbesnis įvykis ar tai būtų kalendorinės šventės paminėjimas, ar svečio atvykimas, ar parodos atidarymas.

Svetainę galima rasti per Užsienio reikalų ministerijos svetainę O apie savo lietuvišką veiklą rusų kalba papasakoja mano studentai universiteto tinklapyje. Nepaprastai gerai dirba ir generalinis konsulas, ir kultūros atašė. Sukasi kaip voverės!

Kišdamas į kišenę radijo imtuvą atsidustu. Tokį ankstyvą rytą tik to ir tetrūko. Kadangi šiame oro uoste esame vienos iš šūdinesnių oro linijų, mums paskirti vieni iš šūdinesnių vartų. Oro uoste vartai skirstomi pagal pinigus ir įtaką. Kuo daugiau oro linijos sumoka Britanijos oro uostų administracijai už teisę nusileisti, kuo daugiau turi lėktuvų, kuo ilgiau skraido iš vieno oro uosto, tuo geresnius vartus gauna.

Ar Jums dar teko bendrauti su buvusiu kultūros atašė Arvydu Juozaičiu? Kai aš nuvažiavau į Karaliaučių, tebuvau lietuvių kalbos mokytoja, kuri galbūt dėstys universitete, o gal ir nedėstys Tuo metu dar tik turėjau susipažinti su būsimu darbu ir aplinka ir nuspręsti, ar dirbsiu, o universitetas taip pat turėjo nuspręsti, ar aš jiems tiksiu.

Prie traukinio mane pasitiko Arvydas Juozaitis ir padovanojo savo knygą Karalių miestas be karalių. Per kelias valandas jis mane apvežė per visą miestą, supažindino, parodė, pristatė. Aš taip nustebau! Nes tai buvo mano pirmas kontaktas su Arvydu ir aš į jį žiūrėjau tik kaip į konsulato darbuotoją.

Aš jau buvau dirbusi Baltarusijoje, Ispanijoje, man teko turėti reikalų su konsulatais. Taip, pagalbos sulauksi visada, bet tai darbo santykiai. O čia buvo pasirūpinta viskuo: parodyta, kur pigiau pavalgyti, kur lietuviški patiekalai, suprantat, tas dėmesys, kad tu čia pritaptum ir tau čia būtų gerai, ir tas noras, kad Kaliningrado gyventojai pažintų Lietuvą, kad jie ją pamiltų taip, kaip kad Arvydas ją myli, kad jie ją suprastų, kad jie eik lieknesnis pret, kad jie jaustųsi saugūs šalia Lietuvos, nebijotų ir pakritikuoti, jis niekada niekam nespalvino Lietuvos rožine spalva, jis buvo atviras ir teisingas.

Jis padarė tiek daug. Žinote, kai jau vėliau susipažinau su daug žmonių, iš jų išgirdau: žinote, kad čia Lietuvos konsulatas, mes sužinojome tik tada, kai jame pradėjo dirbti Arvydas Juozaitis. Beje, Arvydas Juozaitis buvo pirmasis kultūros atašė Kaliningrado srityje, iki tol tokios pareigybės ten išvis nebuvo.

Na, žinote ambasados ryšius palaiko politikos, ekonomikos klausimais, vizų išduoda tūkstančiais visai kiti darbai. Jau treji metai, kai Arvydas yra išvykęs iš srities, bet jo įdirbis milžiniškas. Na, pavyzdžiui, nuėjusi į spektaklį pagal Arvydo pjesę Širdis Vilniuje Jaunimo teatre, susitikau net keturis žmones, atvykusius iš Karaliaučiaus, kurie net nekalba lietuviškai, o spektaklis sunkus daug teksto, maža veiksmo Jis eik lieknesnis pret Karaliaučiuje su vietiniais teatrais bendradarbiavo.

Tai buvo kultūros žmogus, švietėjas. Sakau buvo, nes jo tenai jau nėra. Kur jis pasirodytų, gimsta veikla žiūrėkite, kas Rygoje dedasi. Svorio netekimas protingas kaip magnetas, kuris traukia, buria, jungia. Nenoriu sumenkinti dabartinio kultūros atašė, jis daug daro, bet šiuo atveju kaip kad Martyno Mažvydo pirmoji knyga, nesvarbu, kad po jos buvo daugybė kitų knygų Kartą turėjau reikalų archyve ir užsiminiau, kad man Arvydas Juozaitis sakė Ir viskas man buvo atvertos visos durys, na, jei jau aš pažįstama su Arvydu Juozaičiu, vadinasi, esu patikimas žmogus.

O kaipgi klostėsi Jūsų pačios gyvenimas? Štai ką tik paminėjote Baltarusiją, Ispaniją, šiuo metu Jūs Karaliaučiuje Galima sakyti, misiją mokyti lietuvių kalbos vykdote?

Aš gimiau ir gyvenau Vilniuje, dirbau Naujamiesčio vidurinėje mokykloje, kurioje mokėsi rusakalbiai, lietuvių kalbos mokytoja, vėliau direktoriaus pavaduotoja, bet kažkuriuo momentu pajutau, kad gyvenimas darosi monotoniškas; metai po metų vis tas pat: ateina Rugsėjo 1-oji. Mokytojo diena, Vėlynės, Kalėdos Buvau popamokinės veiklos organizatorė. Ir man pasirodė, kad mano gyvenimas darosi labai nuobodus Darbas, namai Pamokei kalbos, suorganizavai renginį Metai iš metų vis tas pat.

Po septynerių metų supratau, kad galima daugiau nieko ir nedaryti. Viską jau žinai, scenarijų aplinkui krūvos Ir aš pati sau mintyse pasakiau, kad norėčiau keisti darbą.

Iškart po Sovietų Sąjungos pergalės kare su Vokietija buvo sukurta Specialioji Kionigsbergo karinė apygarda, kuri užsiėmė ir civiliniais klausimais m.

Kaip tik buvau praėjusi atestaciją, kolegos mano darbą įvertino neblogai, gavau antrą vadybinę kategoriją, o tai suteikė dar daugiau pasitikėjimo, su vaikais eik lieknesnis pret sutariu, ir aš pasakiau jau garsiai, kad ieškosiu naujo darbo. Ir administracijai, ir namie, ir vaikams, ir draugams Tai nebuvo ka tegoriškas 12 13 sprendimas, bet išeidama tą vasarą atostogų jau buvai nusprendusi, kad man bent kažką reikia keisti, nes jau tuoj apkerpėsiu.

Vasarą, atostogaujant kaime pas pusseserę, man paskambina iš Tautinių mažumų ir išeivijos departamento. Paskambina ir sako: mes girdėjom, kad jūs norite keisti darbą, mes turime jums labai įdomų pasiūlymą Buvote žinomas asmuo? Nebuvau, bet buvau aktyvi. Tuo metu kaip tik prasidėjo profilinio mokymo eksperimentas, mūsų mokykla jame dalyvavo, aš buvau už tą eksperimentą atsakinga, man tekdavo skleisti to eksperimento patirtį ir organizavimo būdus kitiems mokytojams, aiškinti tėvams ir vaikams profilinio mokymo ypatybes, žodžiu, nebuvau nežinoma.

Man pasiūlė vykti į Baltarusiją, į Rimdžiūnus, lietuvių mokyklos direktoriaus pavaduotojos pareigoms. Bet aš turiu sūnų, jis tada buvo dar tik septintokas. Sakau: man reikia pasitarti, negaliu aš išvykti palikusi vieną vaiką. Sūnus neblogai mokėsi, bet nemėgo Ąžuoliuko, nes jam nesisekė solfedis, o labai mėgo krepšinį. Nuvažiavau apžiūrėti mokyklos puiki, tvarkinga, labai gera sporto salė.

Papasakojau jam. Jis, matyt, iš karto pagalvojo, kad Ąžuoliuko tikrai nebereikės lankyti ir paklausė: mama, o ten krepšinio būrelis bus?

Sakau jam: manau, kad bus, nes kūno kultūros mokytojas yra, tai, manau, krepšinį mes žaisime Taip mes su juo ir išvažiavome. Dirbau ten trejus metus. Išvažiavote iš Vilniaus į lietuvišką kaimą Baltarusijoje? Taip, į kaimą. Gavau vadinamąjį alytnamį, o aš apie šildymą žinojau tik tiek, kad eik lieknesnis pret laikas ir radiatoriai pradeda šilti Mums reikėjo pasirūpinti malkomis, kitu kuru. Mano supratimu, malka yra tai, kas jau lenda į pečių, o man atvežė keturių penkių metrų ilgumo rąstus, tada reikėjo susirasti, kas juos supjautų, suskaldytų, susinešioti.

Tai buvo šoko terapija. Eik lieknesnis pret buvo šaltas, reikėdavo eik lieknesnis pret kūrenti, šešis kartus per parą. Ačiū Dievui, gyvenome su drauge. Mes pasistatydavome žadintuvą, kad pasikeistume, nes naktį reikėjo du kartus kūrenti Visko buvo, net ir apsiverkdavau vis galvodama: velnias tave nešė į tą galerą Bet buvo įdomu! Tai buvo vertinga patirtis pažinau žmones, supratau, kas yra bendruomenė. Mes Vilniuje gyvendami savo kaimynų nepažįstame, o ten, kai priklausai visiškai mažai bendruomenei, kai eini pas močiutę nusipirkti medaus, nes vaikas susirgo, ir dar gauni žolelių, ir ta močiutė dar ateis ir dar pasižiūrės, ar teisingai vaiką prižiūri, kai ji tave kvies į savo baltąjį trobos galą, kad ateitum pasėdėti, nes ji jaučiasi vieniša, vaikai tai Vilniuje ar Naujojoje Vilnioje įsikūrę ir retai mamas aplanko, o rudens vakarai tokie ilgi, o jos tokios vienišos, o lietuviškos televizijos nėra, ir pasišnekėti ne taip pigu su tais vaikais O kiek jos dainų moka, pasakojimų, ir kaip joms svarbu turėti klausytoją!

Įdomu buvo iš mokyklos, kurioje mokėsi apie vaikų, atvažiuoti į mokyklą, kurioje mokėsi iki 90 vaikų nuo pirmos iki vienuoliktos klasės.

Aš mokiausi iš naujo, kaip reikia dirbti, kai klasėje yra trys vaikai. Stebuklų nepavyko padaryti, sudėtinga ten situacija. Kas yra riebalų degintojai labai sudėtingas.

Ateina vaikų, kurie turi mokytis pagal palengvintą programą. Bet kokie jie širdingi ir dvasingi! Na, pavyzdžiui, kai mes tuos kalnus malkų su septintoku sūnum ir draugė su penkiamete dukra po glėbelį nešiojom į rūsį, neprašyti atėjo vaikai ir sako: mokytoja, jūs ne taip darot!

Mes aplinkui vaikštom ir nešam į rūsį, o jie atėjo, langelį į rūsį išspyrė ir sumetė greitai tas malkas. Va šitaip, sako. Paskui susidėsit, o šitaip jūs iki žiemos nešiosit. Ir dar noriu pasakyti: kiek daug gali bendraamžis! Kaime krepšinio niekas nežaidė. O sūnus sirgo krepšiniu. Mes buvome nusivežę didžiulį tikrą krepšinio lanką, jis prisikalė jį netoli nuo namų ir vis mėto. Ateina pasižiūrėti kaimo vaikai, bet ne viskas taip lengva. Atvažiavęs iš didelio miesto, miesčionis, be to, pavaduotojos sūnus, o dar pavardė puiki Lopeta Buvo visokių momentų Kaimo vaikai eik lieknesnis pret tik futbolą, bet smalsumas nugali ateina vėl po kelių dienų: tai ką čia veiki, ką žaidi?

Aišku, tai buvo mokytojų nuopelnas, bet svarbu buvo ir mano sūnus užsidegėlis po ketverių metų, kai aš jau dirbau Ispanijoje, skambina jis ir sako: mūsų mokykla rajono krepšinio spartakiadoje laimėjo eik lieknesnis pret vietą! Bet kalbėjo, kad juos nuvertino, jie buvo verti ir pirmos vietos. O kaip Jūs atsidūrėte Ispanijoje? Tuo pat būdu, paskambino iš departamento.

Tuo metu, prieš septynerius metus, buvo pakilimo laikai kūrėsi lietuvių bendruomenės, buvo mąstoma, ką daryti, nes norėjo mokytis lietuvių kalbos, užsiimti veikla. Bet nebuvo patirties. Nė vienas iš mūsų iš čia neišvažiuojame su bendruomeninės veiklos patirtimi. Ispanijos lietuvių bendruomenė kreipėsi į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą ir paprašė atsiųsti jiems žmogų, kuris ir lietuvių kalbos vaikus mokytų, ir suaugusiuosius bendruomeninės veiklos.

Po metų buvo nuspręsta, kad vis dėlto gal reikia pasiųsti bent vieną žmogų. Jie paskelbė konkursą, bet patys sumanė, kad visi pasiūlytų tinkamiausią žmogų, kuris turėtų patirties, ir 80 proc. Ilgai dvejojau, nes nebuvau jau tokia jauna, erių, bet išvažiavau. Jei žinotum, 13 14 žmogus, kas tavęs laukia, daug ko nedarytum. Nuvažiavusi pati turėjau susirinkti vaikus.

Iš pradžių žinojau tik tiek, kad mokysiu 2 vaikus. O daugiau ką surasiu. Aš nemokėjau ispanų kalbos, neturėjau kontaktų. Bet tada, ačiū Dievui, į tą vietovę turėjo atvykti koncertuoti ŽAS ai. Padėjau tą koncertą organizuoti ir taip susipažinau su lietuviais. Visiems dalijau savo vizitines korteles išgirstu mieste, kad kalba lietuviškai, prieinu ir prisistatau. Sakau, kad esu lietuvių kalbos mokytoja, atvykusi iš Lietuvos, kad patys atsiųstų vaikus ir draugams pasakytų ir kad mokslas nieko nekainuos.

Na ir po metų, kai aš jau išvažiavau, veikė keturios lietuviškos mokyklėlės, kuriose pamokos vyko ne tik sekmadieniais, bet ir darbo dienomis. Ispanijos lietuvių bendruomenė didelė, bet kokiu greičiu ten vyksta nutautėjimas, mane pribloškė. Važiuodama maniau, kad mokysiu vaikus rašyti ir skaityti, bet man reikėjo juos mokyti kalbėti! Jie susirinkę į mokyklėlę tarpusavyje kalbėdavosi ispaniškai. Tai laimė, kad aš nemokėjau ispanų kalbos ir jie buvo priversti pradėti su manim kalbėti lietuviškai.

Tai ar tėvai namie nekalba lietuviškai? Kalba, bet kada jie kalba? Emigracija į Ispaniją nėra ta gražioji emigracija, kurią rodo per televiziją. Laimė, kapitonas ir jo pirmasis padėjėjas sugebėjo užglaistyti susidariusią situaciją ir iš­ vengė dar rimtesnių nemalonumų. Vis dėlto pakanka bet kokios nemalonios situacijos ore, kad velniškai išsigąstum. Grumtynės uždaroje erdvėje — menki juo­ kai, štai kodėl teismai taiko tokias griežtas bausmes.

Kad jau apie tai kalbame, spręsdamas iš keleivių išvaizdos galiu lažintis, kad pusė šio skrydžio žmonių yra daugiau ar mažiau pagiringi. Jie visi atrodo mažumėlę susitaršę. Taip ilgai dirbęs tokį darbą kaip mano, išmoksti atspėti, kokie keleiviai rengiasi kokiam skrydžiui arba kas iš kur atvyksta.

Turtingos porelės su Louis Vuitton savaitgalio bagažu keliauja į Paryžių ar Eik lieknesnis pret.

Šeimos su vaikais ir ryškiai rožiniais pripučia­ mais žaislais vyksta į Ispaniją. Beje, šis skrydis, atrodo, tik patvirtina taisyklę.

Sraigės greičiu praslenka senutė melsvai dažytais plaukais, apsivilkusi šviesiai žaliomis plačiomis kelnėmis ir geltonu megz­ tiniu. Tai įraudusi vidutinio amžiaus pora, kuri buvo iškeliavusi į vestuves arba pirmojo anūko krikštynas. O čia — jaunas raudonmedžio spalvos vaikinas saulės išba­ lintais plaukais, apsiavęs atviromis basutėmis ir nešinas aborigenų instrumentu — ilgėliausia dūda.

Dar vienas jaunas vaikinas raudonu veidu, nešinas aborigenų dūda. Ir dar vienas medaus spalvos vyrukas eik lieknesnis pret aborigenų dūda.

Po kiekvieno skrydžio iš Australijos sulaukiame kokių pen­ kiolikos ar dvidešimties aborigenų dūdų. Nė nenutuokiu, ką ga­ lima veikti su tais instrumentais parsigabenus juos namo. Padėti 33 miegamajame, kad rinktų dulkes? Mudu su Endžiu susižvalgome; matau, kaip pakumpsta jo pečiai. Jis žino, kad jei nepasisiūlys paimti mažamečių, tikriausiai aš jam liepsiu jais pasirūpinti. Jeigu tenka pasirūpinti ir negyvėliu, ir be priežiūros keliaujančiais mažamečiais, visada apsisprendi negyvėlio naudai.

Be palydos keliaujantys mažamečiai — tikra rakštis uodegoj. Tu turi pasirašinėti dėl jų kiekviename žingsnyje, tarsi jie būtų kokie nors neįtikimai brangūs siuntiniai, turi šimtu procentų garantuoti, kad pristatysi juos būtent tiems pasitikti at­ ėjusiems tėvams ar globėjams, kuriems reikia, be to, atrodo, kad tie vaikai tiesiog jaučia pareigą nuo tavęs pabėgti. Eik lieknesnis pret tik pradedi ieškoti jų bagažo, rūpintis atsiimti pasą ar sutvarkyti vizą, jie ima ir nusiplauna.

Jie slepiasi parduotuvėse, užsidaro tualetuose; jie pasirūpina, kad nusikapsčius iki muitinės tave ištiktų infarktas. Tų mažamečių man jau sočiai; atvirai sakau, geriau visada duokit tik numirėlius. Jam ant peties — kuprinė, o abiejose rankose — po didelį plastikinį žaislinį žudymo įrankį.

Endžiui ir įtartinam jo globotiniui pasukus terminalo link, Teris, Derekas ir aš susilinkčiojame ir rengiamės lipti į lėktuvą. Lėktuve neįtikima netvarka. Ant grindų mėtosi laikraščiai, ant sėdynių guli susukti žurnalai, dviejuose tarpueiliuose mėtosi šimtai plastikinių maišelių nuo veltui dalijamų frotinių kojinaičių ir šiltų rankšluostėlių veidui pasišluostyti.

Net keista, kokį chaosą gali sukelti iš vieno pasaulio krašto į kitą skrendantys beveik keturi šimtai žmonių. Teris ir Derekas eina priešais mane. Tiesą sakant, būtent jie turi nustatyti, ar keleivis tikrai miręs.

Document Information

Tarpueiliu einu paskui Širlę, tikrinančią, ar keleiviai lėktuve nieko vertingo nepaliko. Nusteb­ tumėte sužinoję, ką lėktuve galima rasti — dažniausiai paliekami dantų protezai, akiniai ir kažkodėl apatinės kelnaitės, be to, žino­ ma, kokie nors keisti paltai, krepšiai, knygos, žurnalai ir kur nors paslėptos neapmuitintos prekės.

Širlė jau nešasi persimetusi per vieną ranką paltą ir vaiko nešynę, o mes dar tik įpusėjome ekono­ minės klasės tarpueilį. Dar pora eilių lėktuvo galo link, ir prieiname lavoną.

Teris ir Derekas linksi galvomis patvirtindami, kad vyras miręs; moteris, kuri, mano galva, yra mirusiojo žmona, tebesėdi šalia vyro. Ji iš­ balusi kaip drobė, grąžo rankas ir žiūri priešais save įbedusi akis, tyliai kažką murmėdama. Negali nejausti jai užuojautos, štai taip sėdinčiai šalia negyvo vyro. Ją turėjo ištikti stiprus šokas.

Turiu pripažinti, kad jaučiuosi poprasčiai. Suprantu, gali pasirodyti, kad mudu su Endžiu esame gana abejingi tokiems dalykams, bet juk niekada negali priprasti prie mirties. Kūnas ap­ dengtas paklode, ant plikos jo galvos uždėta deguonies kaukė. Vyro veidas baltas ir tarsi vaškinis, burna šiek tiek praverta ir akys, atro­ do, nėra kietai užmerktos. Iš pažiūros jam galėtum duoti apie sep­ tyniasdešimt.

Žmona galėtų būti kokiais dešimčia metų jaunesnė. Eik lieknesnis pret nutiko taip greitai Jis visai nesikankino. Eik lieknesnis pret už nugaros pasirodo kapitonas. Jis pasilenkia prie naslės ir paplekšnoja jai per petį. Dieve, tas žmogus tikrai labai greitai apsisuko. Pagal nustatytas taisykles, kai keleivis netikėtai suserga ar miršta, kapitonas privalo nutupdyti lėktuvą artimiausiame oro uoste.

Tačiau taip beveik niekada nebūna.

Kapitonai labai ne­ mėgsta to daryti, nes tada sugriūva visi grafikai, ir dėl kuro są­ naudų ir vėlavimo oro linijoms tai kainuoja tūkstančius.

Dėl tos pačios priežasties oro transporto kompanijos nenoriai priima iš pažiūros negaluojančius keleivius, kad šie nepakratytų kojų pu­ siaukelėje skrendant per Atlantą.

Kapitonams labiau patinka, kai 36 keleiviai miršta jau ant žemės, Jungtinėje Karalystėje, nes gauti eik lieknesnis pret liudijimą, sakykime, iš Indijos tarnybų dažnai būna dau­ giau vargo nei tasai liudijimas vertas. Eik lieknesnis pret iš lėktuvo turi išlipti paskutinis; šis kapitonas akivaizdžiai nekan­ trauja laukdamas, kada gi pagaliau lavonas bus išneštas ir jis galės keliauti namo.

Būsiu ant trapo, pasikalbėsiu su inžinieriais. Sudie, ee, ponia.? Taip bus tik geriau, pažadu. Taip tikrai bus geriau. Jai mažiausiai reikėtų matyti, kaip jos vyro lavonas iškeliamas iš apdergtos sėdynės, dedamas ant užkan­ 37 džių ir gėrimų vežimėlio ir išvežamas iš lėktuvo. Tai ne pats oriau­ sias išėjimas, ir žmonai tikrai nereikėtų viso to matyti.

Tačiau toks būdas dažnai būna vienintelis lavonui išgabenti iš lėktuvo, ypač tada, kai žmogus miršta taip toli, lėktuvo gale. Jeigu kūnas būtų pirmose eilėse, salone tarp pirmos ir ekonominės klasės ar tolėliau priekyje, jį būtų galima užkelti ant neštuvų, tačiau nešti iš taip toli be vežimėlio maistui išvežioti būtų per sunku ir per sudėtinga.

Labai iš lėto lydžiu ponią Flečer terminalu. Man ją vedant pro pasų kontrolę ir muitinę, ji neprataria nė žodžio. Kai šitaip siel­ vartaujantį žmogų vedi per atostogautojų pilną oro uostą, apima labai keistas jausmas. Triukšmas, šviesos, juokas ir muzika atrodo absoliučiai nederamas dalykas.

Neįmanomas pamiršti Karaliaučiaus kraštas

Aš tik viliuosi, kad ji viso šito net nepastebi. Kai nuvedu ją į poilsio kambarį, ji vos laikosi ant kojų. Čia mes atvedime liūdinčius, prislėgtus žmones, kad jie galėtų nusiraminti ir pabūti vieni. Vos tik ją pasodinu į patogų krėslą ir paaiškinu, kad tuoj at­ nešiu puodelį arbatos eik lieknesnis pret paskambinsiu jos dukrai, prabyla mano radijo stotelė. Laukiu, kol atvyks ma­ žamečio tėvai. Mano širdis nusmunka į kulnus. Patikėkit, dabar tai jau tikrai įklimpom į šūdą. Kad ir kaip ten būtų, tokį ankstyvą metą daugiau nėra į ką kreiptis pagalbos; anksčiau dirbusi skrydžių palydove Žaneta turėtų būti pamokyta svorio metimo burtai su traumos ištiktais keleiviais.

Tik­ riausiai galėčiau paskambinti ir į mobilųjį Bariui, kapelionui, bet anksčiau nei aštuntą jis neateina, be to, lyg ir negražu skambinti jam tik dėl to, kad valandą palaikytų našlę už rankos, kol atvyks jos dukra. Kita vertus, Baris yra labai mielas vyrukas ir tikriausiai būtų nepatenkintas dėl to, kad dabar jo nepakviečiau.

Guosti sielvartaujančius — pats tikriausias jo pašaukimas. Ištikus kokiai nors negandai, mes visi pirmiausia skambinam jam. Prisimenu, kai prieš kelerius metus iš Australijos buvo atskraidinti septynių žmonių, žuvusių per gaisrą turizmo bazėje, palaikai, Baris guodė visus giminaičius ir rūpinosi, kad karstai iš lėktuvų būtų išnešti kuo tvarkingiausiai.

Jis — šaunus vyrukas, bet aš esu tikras, kad ir Žaneta įstengs pagloboti katatonijos ištiktą ponią Flečer, kol iš Hamersmito atvyks jos dukra. Tiesą sakant, jai tereikės padėti našlei apsispręsti, kur nuvežti jos vyro kūną, kai palaikus bus leista išgabenti iš lėktuvo.

Oro uoste dirba laidojimo agentūros žmonės, jeigu prireiktų jų pagalbos. Turiu pripažinti, kad patikėjęs ponią Flečer Žanetos globai neskubu pro pasų kontrolę. Tiesą sakant, susidūrimui su Imigra­ cijos tarnybom man reikia gerokai nusiteikti. Man niekada nepa­ tiko ten eik lieknesnis pret galvijai. Jie — tikri pedantai. Paskirti Vidaus reikalų ministerijos jie yra vieningi kaip bagažo skyriaus vyrukai, beje, jie lygiai taip pat nebūna linkę padėti ar bendradarbiauti.

Vargas toms oro linijoms, kurių lėktuvas nusileidžia prieš Imigra­ cijos skyriui pradedant darbą, nes keleiviams teks stovėti prie pasų kontrolės langelio tol, kol tiems dirsčiotojams į laikrodį pasirodys, kad jau metas dirbti. Dėl atvykstančių nelegalų jie kaltina oro li­ nijas, tarsi mes kalti, kad kažkas nutaria sukarpyti pasą, įmesti jį į tualetą ir nuleisti vandenį, o paskui paprašyti politinio prieglobs­ čio.