Larry deimanto svorio metimas. „Harlem Globetrotters“
Jaunas Oyama m. Našta vedė prie problemų ir Oyamai atrodė, kad vis mėtosi iš vienos pusės į kitą. Visos kitos sudeginti sočiuosius riebalus organizmą tik terš, blogins sudeginti sočiuosius riebalus, sės šlakais jungiamajame audinyje. Ir jeigu pirmasis būdas oksidacinis dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebegali vykti, žmogus ima kaupti malkas riebalus sandėliuose, kurios negailestingai užkloja biusto ir talijos žavesį ilgam.
Christopher Whitley — Solos modern classical, drone Devynios smuiku atliktos rūgštokos klajonės, bučiuojamos nyksmo, deteriorizacijos, korozijos ir negatyvios progresijos kaip skatinti riebalų nuostolius tirpsmo keliamo išsiabstrahavimo į nebeatpažįstamus aidus, atsimušinėjančius po prarastojo rojaus slėnio pakraščius, pamažu suslegiančius tave į vienamatį krislą.
Peter Cat Recording Co. Topdown Dialectic — Vol. Erinome — Low Priest drone, noise Sutelktu tęstinumu levituojanti giesmė kryčiui, berianti stambius luitus tiesiai ant klausytojo pakaušio — šie praranda stangrumą, išskysta, teka stuburo linija iki pat kojų; jautiesi visa savo mase nupurkštas geranoriškos priespaudos, dezorientuojančios dėmesį ir koncentraciją į plūduriuojančias platumas, atimančias iš tavęs gebėjimą skirti juodą nuo balto.
EXEK — Some Beautiful Species Left post-punk, dub Exploded View ir kito raiškos prasme apmirusio bei su duslintuvu prakošto post-punk paradigmos atstovai neprailgstančia kūryba nubrėžia garsajuostę vakarinės prietemos žingsniuotei atokiausiais ir slėpiningiausiais miegamųjų rajonų kiemais, ieškant kuo mažiau apšviestų pakampių, kuriuose vieninteliu kelrodžiu lieka šis albumas.
Vanishing Twin — The Age of Immunology neo-psychedelia, space age pop Nors ir įsikibęs į ne visuomet suveikiantį nupušusį ir nukaršusį tradiciškumą, albumas nurungia daugybę kitų naujųjų dviratį išradinėjančių popso produktų, išstatytų pastaraisiais mėnesiais — anti-gravitacinis ir beoris laisvumas, savo vagas išsigraužiantys klavišiniai, krautrokiniai ritmai bei stilingas viršelis išpildo dešimtyje kūrinių vešinčią estetiką daugiau nei kupinai.
Giulio Aldinucci — NO EYE HAS AN EQUAL ambient, electroacoustic Paslaptingą eskapizmą užduodantis spigus ir krintančių žvaigždžių uodegomis apsivejantis plūsmas, aptakiomis ir abstrakčiomis sintezatorių moduliacijomis transformuojamas į dušą, apgobiantį tave plintančia spinduliuote, ore pasklidusiomis mikrodalelėmis, mezosferos larry deimanto svorio metimas, išretėjusio bei tolstančio dangaus lašais ir į milijonus šukių dužusiu porcelianu.
The Chi Factory — The Mantra Recordings tribal ambient, nature recordings Kol neprisiridenta link šeštoje vietoje kybančio topo vektoriaus, sykiais larry deimanto svorio metimas ekvivalentiškas, bet lėtesnis, melodingesnis ir daugiau dub čakromis pasitikintis chi fabrikas ištiesia keturis vijokliais apkibusius turėklus, į kuriuos galima įsikibti, kol mintiji larry deimanto svorio metimas kruopštesnio, kaip kad šios keverzonės apie albumus: gamtą arba jos teologiją savyje konkretizuoti, įmanyti ir pašlovinti trokštantis LP jau spėjo būti kai kuriose muzikinėse platformose pagerbtu, kaip vienu iš jautresnių metų ambient šūvių.
Gregory Taylor — Retinue ambient, gamelan Laminuota ir šaltu plienu apsukta ateitis susitinka su aptemusia larry deimanto svorio metimas — nieko pernelyg naujo ir negirdėto, bet keistą fetišą Indonezijai jaučiantis atlikėjas pasodina mus į nepermatomą skliautinį inkubatorių, kuriame be perstojo vyksta profilaktinis at šaldymas, prie kūno korpuso prisegus šimtus skirtingo skersmens laidų: ilgūs drone pasažai perskrodžiami ateiviškų garsinių dalelyčių, o kai kurie ruožai jau sodina į motorinę valtį, atsiplėšiančią nuo kranto ir imančią blaškytis po painų, nepažintą ir tarsi weird fiction kūrinyje verčiantį pasijustį archipelagą.
Jenny Hval — The Practice of Love art pop, synthpop Vienas iš nemažos dalies naujausių pop albumų, signifikuojančių neva intelektualizuotą trance impregnaciją į ir-taip-euforišką saldybę — septintoji Jenny Hval studijinė iškrova tą atlieka su stabilia konsistencija, nugrimuota kartkartinėmis prakalbomis pasirodančiomis ne visai reikalingomis, bet dainininkės balsas nerėžia ir neerzina ir tarp intymumo ir cinizmo sukurptu meilės idealu: šimtąkart įdomiau, nei viskas, ką Björk darė XXI a.
Hval darbas, preliminariai sudominsiantis savo prieštarose skendinčios popmuzikos mylėtojus. Biochip — Synthase ambient techno, IDM Įrašų leidybos kompanija Central Processing Unitžinoma savo gana griežta distribucine linija, besiorientuojančia į techno-IDM-electro tripticho tradicionalizmą, ir identiškus binariniu kodu ženklintus viršelius, tyliai-ramiai į pasaulį paleido šį dailiai prasisukantį EP, iš dėžės ištraukiantį betoninių vertikalių konstrukcijas, nusukantį vektorius į pilko dangaus išryškinamą nerimą, aktyvuojantį mumyse instaliuotą automatizmą, tačiau skambesys toli gražu nėra stačiai kiborgiškas — minėtoji klasikinio electro įtaka paskirsto temperatūrą labiau į pliusinę pusę, o jei patirto svorio negana, netiesioginį pratęsimą siūlė penkiasdešimt septinta šimtuko vieta.