Bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams

Visi teismo gyventojai buvo išvaryti į gatvę. Visas kūnas ėmė degti iš gėdos, bet jie elgėsi profesionaliai. Kojos pirštais vis pasukdama maišytuvą ir įleisdama karšto vandens kruopščiai šveičiau odą. Vieną vakarą išėjus iš biuro mane užpuolė grupelė vyrų ir norėjo nutempti į automobilį.

Stovėdamas ir žiūrėdamas įsitikino, kad tos šviesos blikčioja - įsi­ žiebia ir vėl užgęsta - įvairiais laiko tarpsniais, tarsi pagal Mor­ zės abėcėlę, kurią jis išmoko tarnaudamas karo laivyne.

Apkerėtas šio reiškinio Vernas pajuto troškimą prisiartinti prie šviesų. Vaizdas lyg ragino kvituoti ir skrieti prie tų danguje švy­ tinčių perlų.

Vernui nebuvo tekę net lėktuvu skristi, todėl tolstantis vanduo užėmė kvapą, kaip ir pulsuojančios danguje šviesos. Iš gerokai aukščiau daug plačiau matydamas, pirmiausia gaudė žvilgsniu sa­ vo mažytę valtelę, plūduriuojančią atviroje blizgančio vandenyno platybėje, o paskui atkreipė dėmesį ir į gražų vienodą žalsvai mels­ vų, baltų, rudų atspalvių kaitaliojimųsi ten, kur bangos plakasi į Niuporto pakrantę. Kylant vis aukščiau veikiai regėjimo lauke at­ sidūrė visa Kalifornija ir dantyti Siera Nevados kalnai, atskiriantys Kalifornijos valstiją nuo visos šalies rytuose.

Po bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams sekundžių panorama išsiplėtė, jau aprėpė visą Šiaurės Amerikos žemyną, stai­ giai užsibaigdama palei Atlanto vandenyną. Dabar Vernas tolo nuo Žemės greičiau už garsą, už šviesą, net už mintį, lėkė aukštyn taip greitai, kad pažvelgęs į apačią vos bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams pamatyti visą rutulį, mažėjantį po juo.

Skausmingai nudiegė ilgesys matant pasaulį nykstant iš akių, nors ir neprislopino pakilios nuo­ taikos vis artėjant prie virtinės brangakmenių, ryškiai mirgančių priekyje. Tačiau paskui, kaip visada, jis ėmė lėtėti. Tartum lenktyninis automobilis prieš pat finišo liniją pasibaigus degalams ir užgesus varikliui, vėl pasijuto sugniuždytas, kad nepajėgė pasiekti galutinio kelionės tikslo. Maža to, nepatenkintas ir niekam negalėdamas pa­ rodyti to nepasitenkinimo, suprato dabar jau lekiąs laisvuoju kri­ timu atgal į Žemę.

Vis dėlto šį kartą kažin kas buvo kitaip. Šiam konkrečiam sap­ nui kartojantis jam buvo leista akimirką sklandyti pusiaukelėje tarp Žemės ir tų mirkčiojančių aukštybėje šviesų. Nenumanė, kodėl taip įvyko, tačiau sklandydamas tarp tų dviejų pasaulių suvokė turįs gauti žinią.

Kaip jam sakė, vieną gražią dieną tai nutiks. Ir protu, ir jausmais suvokė viską aiškiau, nei ką nors patirta iki tol. Žiūrėjo žemyn ir žavėjosi verpetuojančių pasaulio debesų raš­ Eric Rankin 55 tais, paskui žvelgė aukštyn į pulsuojančius brangakmenius: brūkš­ nys, brūkšnys Paskui žvilgsnis dar kartą nukrypo žemyn.

Apstulbo išvydęs Že­ mės rutulį apsuptą tamsos. Ilgas, ilgas Taip aiškino jam šviesos aukštybėje. Kai vėl pažvelgė žemyn, ten pasirodė pažįstami ir kaip niekad ryškūs žydri, žali ir rudi pasaulio atspalviai. Brūkšnys, brūkšnys Nors nenorėjo patikėti, Vernas žinojo, ką visa tai reiškia.

Vernas atsipeikėjo, išsprogino akis, gaudė orą, bet tuoj pat pa­ šoko ir pasiekė aukštųjų dažnių radijo mikrofoną. Bemaž be nuo­ vokos, sukrėstas, įjungė mikrofoną atsiliepti.

Na, grįšiu Dideli skaitmeninio laikrodžio skaičiai rodė, kad jo miegota ilgiau negu dvi valandas. Ar tau tikrai nieko nenutiko? Atsijungęs keliom sekundėm. Tikriausiai užmigau, ir tiek. Ketvirtas skyrius Kad ir kokių buvo sunkumų, Rajano Eriksono karjera televizijo­ je klostėsi pagal nepaprastai optimistišką scenarijų, tėvui pateik­ tą prieš penkerius metus, aisiais.

Debiutavusi Orindžo apygardos kabelinėse televizijos stotyse, jo rengiama laida ne tik patraukė regiono televi­ zijos dėmesį, Rajanas niekad nemanė sudarysiąs ir tokią stulbina­ mą sutartį: savo laidą kabelinio tinklo Fox antrinei bendrovei Los Andžele jis pardavė už didžiulę sumą - penkis milijonus dolerių grynais, o dar dešimt procentų jam buvo pažadėta už platinimą visoms televizijos stotims ir už garantiją, kad pats ir toliau ves laidą. Visiems laikams užmarštin nuslinko dienos, kai pats rytą iškapsty- davo kokią vietos istoriją, vidurdienį nejudamąja kamera įrašydavo interviu ir jau vakarop būdavo sumontavęs didumą laidos.

Jūs dirbot su Džonu Liliu?!

Vis dėlto sėkmė atėjo ne už dyką. Atrodė, kad laidos kaina kas­ dien vis auga. Long Bičo traukos centras šventė didįjį savo naujausios ekspozicijos - Ryklių įlankos - atidarymą.

Rajanas žinojo, kad šis svarbus įvykis kuo puikiausiai tiks jo laidai ir pradės ištisos savaitės pasakojimą apie tai, ką įdomaus galima veikti ir pamatyti Kalifornijos pakrantėje. Sutrikęs apsaugininkas prie parko vartų nusiėmė kepurę ir pa­ sikrapštė pliktelėjusį pakaušį. Laidos režisierė Dženė Ratledž įvairavo automobilį į aikštelę, atsidarė kišeninį kompiuteriuką ir jaudindamasi ėmė stumti vaizdą ekrane. Su Libe. Libe Kohen. Sargybinis pavartė savo bloknoto puslapius.

• Eric - Rankin. .Vandenio - eraLT | PDF
• Jaudinausi, kad kas nepakomentuotų mano vakarykščio elgesio, todėl nepaprastai palengvėjo, kai aplinkiniai, kaip visada, nekreipė į mane dėmesio.
• Roberto W. Chamberso „Karalius geltonai“ [ m. Nemokama siaubo istorija] - „MysteryTribune“
• Sarafawkes Viskaskojisnorilt | PDF

Maniau, jūs atva­ žiuosit keturioliktą valandą. Parkas atidaromas tik aštuntą. Rajanas tiesiog sėdėjo atsilošęs ir laukė barnio. Ne, iš kur jums žinoti. Ko jums nepaskambinus parko prižiūrėtojui ir Čia jūs! Rajanas suskubo smarkiai gnybtelėti bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams koją. O ar ne per daug paprašysim, kad mus įleistumėt? Apsaugos darbuotojas iškėlė pirštą ir nėrė atgal į savo būdelę pa­ skambinti. O gavęs porą fotografijų su autografais, smagiai mojavo automobilių kolonai, važiuojančiai pro atidarytus vartus.

Ko mes čia atsivilkom vos tik prašvitus?! Kai šią laidą darydavau žmonių lankomose vietose, tai nė dviejų valandų neužtrukdavau užeit ir išeit, o prifilmuodavau daugiau nei reikėdavo. Čia jau ne tas tavo menko biudžeto šlamš­ telis! Kiek reikia laiko ir pastangų, kad padaryturti visam televizijos tinklui tinkamą laidą! Aš tik sakau, kad gal ne kiekvieną užduotį reikia išpūst iki tokios ekstravagancijos. Na, atrodo, kad studija mano kitaip. Ir kas, po paraliais, tau nepatinka?

Tau tereikia drybsot savo ratuotam name ir gal­ vot, kokį vieną kitą reikšmingesnį žodelį tarsi, kol mes pasiruošim filmuot. Dženė vienintelė su Rajanu kalbėdavo taip tiesiai.

Dženė puikiai žino, kad Rajanas nepamirš, kas pasirašo jų algalapius. Tiesiog sakau, kad laida tapo visiškai kitokia. Eric Rankin 59 - Sakai taip, lyg ji būtų blogesnė.

Žiūrovam patiko nesurežisuota, ne pagal scenarijų laida, kaip aš dariau. Čia kaip anekdoto kulminacija Visas šitas smagumų ieškoji­ mas jau joks smagumas.

Tavim dėta tik pasirodyčiau darbe ir, jei reikia, vaidinčiau, kad man smagu. Juk vis dėlto čia tikras Holi­ vudas. Iš televizijos vedėjų tikimasi, kad jie moka vaidinti. Jos logika jam kirto įžūliai taikliai. Kol galutinai man neįgrisai, gal bėk ir patogiai įsitaisyk grimavimo priekaboj. Aš tau pranešiu, kada bus laikas išeit ir vaidint, kaip veikiausiai mėgsti, visų garbinamą įžymybę.

Palinkusi virš prietaisų skydelio ir matydama Rajaną pro atvirą keleivio pusės langą, Dženė pasikėlė saulės akinius siekdama kuo įspūdingiau priblokšti jį žvilgsniu. Tau tiesiog pasisekė - į skreitą tokia laimė įkrito. Na, eik. Kai tik baigsi grimuotis, prieš interviu norėsiu su tavim pasikartot, ką kalbėsim. Nenorėdamas kelti scenos laidos gamybos grupės akyse, Rajanas tylėdamas nuėjo į priekabą.

Eidamas pro krovininį vilkiką nežymiai linktelėjo nepatenkančiam į kadrą visureigio prižiūrėtojui. Tylėdamas žiūrėjo, kaip vairuotojas įlipa ir atsargiai išvaro visureigį atbulą iš priekabos.

Diena bėgo pagal įprastą laidos gamybos tvarką. Filmavimo aikštelės komanda pastatė įmantrią interviu skirtą pakylą, apšvie­ tėjų, vaizdo ir garso operatorių komandos ėmėsi savo darbo prieš valandos repeticiją. Rajanas buvo bebaigiąs ruoštis drabužių priekaboje, vilkosi sa­ fario medžiotojo liemenę padedamas akivaizdžiai jį įsimylėjusios drabužininkės.

Pasirodęs iš priekabos buvo apstotas laidos darbuotojų. Dženė atžygiavo peržvelgti svarbiausių laidos punktų. Rykliai - plačiųjų vandenų plėšrūnai. Ry­ kliai nyksta. Žmogus kelia didesnį pavojų rykliams nei rykliai žmo­ gui. Įprastas bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ryklių maisto šaltinis - ruoniai ir jūrų liūtai. Rajanas ją sulaikė, išsitraukė knygutę, rašiklį, visada nešiojamus kišenėje, ir ėmė rašytis. Eric Rankin 61 - Kaip juokinga, - tarė Dženė. Na, štai kaip šiandien viskas vyks.

Po garso bandymų nufilmuosim šio epizodo įžangą ir kitos dienos laidos anonsą. Tada šiek tiek pa- keliausim po ekspoziciją ir grįšim ant pakylos paimti interviu iš Libės. Paskutinis sujudimas, paskutiniai lempų pastumdymai ir Dženė Rajanui pradėjo atvirkščiai skaičiuoti. Aš - Rajanas Eriksonas, pateikiu jums re­ portažą iš ryklių knibždančių Long Bičo vandenų! Bet į paniką ne­ pulkit Rykliai, apie kuriuos kalbu, ne vandenyne.

Jie plaukioja naujintelaitėje Ryklių įlankos ekspozicijoje čia, gražuolyje Ramiojo vandenyno akvariume, paskutinėje mūsų pramoginės kelionės per Kalifornijos pakrantės uostus stotelėje. Tyla, o tada Dženė šūktelėjo: - Išjunkit!

Pritūpimai

Visi pasiruošę? Niuporto dorių anonsas. Pirmas dublis. Nepraleiskite kitos mū­ sų laidos, joje sustosim prie mano gimtojo miesto Niuport Bičo ir aplankysim tikrų tikriausią dorių žvejybos laivyną. Jūs nežinot, kas yra dorė? Šalmai vis dar kabojo ant gijų gobeleno, tarp kurių buvo ir senasis ispanų morionas, kurį prisiminiau, kadaise užsidėjęs Geneviève, kai linksminomės senoviniais pašto gabaliukais. Nukreipiau akis į nugarą; kiekvienas geltonas raktas atrodė iškalbingas jos glamonės ranka, ir aš pakilau, savo gyvenimo aistros stiprybės traukiama į sandarias marmurinio kambario duris.

Po drebančiomis rankomis sunkios durys sukosi į vidų. Saulės šviesa pasipylė pro langą, auksu nuvertusi Kupidono sparnus ir kaip nimbas užsibuvo virš Madonos antakių.

Jos švelnus veidas atjauta sulenkė marmurinę formą, kuri buvo tokia gryna, kad atsiklaupiau ir pasirašiau. Geneviève gulėjo šešėlyje po Madonna, ir vis dėlto per baltas jos rankas aš pamačiau blyškiai žydrą gyslą, o po švelniai suglaustomis rankomis jos suknelės klostės buvo nudažytos rože, tarsi nuo silpnos šiltos šviesos krūtinėje. Lenkdamas, lūžtančia širdimi, lūpomis paliečiau marmurinę užuolaidą, paskui įsivėliau į tylų namą.

Atėjo tarnaitė ir atnešė man laišką, o aš atsisėdau į mažąją oranžeriją jo skaityti; bet kai ketinau sulaužyti antspaudą, pamačiusi mergaitę užsitęsusią, paklausiau, ko ji nori. Ji mikčiojo kažką apie namuose pagautą baltą triušį ir paklausė, ką reikėtų su juo daryti. Liepiau jai leisti jį palaidoti užmūrytame sode už namo ir atidariau savo laišką.

Tai buvo iš Bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams, bet toks nenuoseklus, kad maniau, kad jis turėjo prarasti savo protą. Tai buvo tik eilė maldų man neišeiti iš namų, kol jis negalėjo grįžti; jis negalėjo pasakyti, kodėl, buvo svajonių, sakė jis - nieko negalėjo paaiškinti, bet buvo tikras, kad neturiu išeiti iš namų Rue Sainte-Cécile. Aš pasakiau. Pusiau numalšintu verkšlenimu ji ištuštino vandenį ir žuvis į akvariumą oranžerijos gale, ir atsisukusi į mane paprašė mano leidimo palikti tarnybą.

Ji teigė, kad žmonės žaidė jai triukus, matyt, taip, kad sukeltų ją į bėdą; marmurinis triušis buvo pavogtas, o į namus buvo atvežtas gyvas; nebeliko dviejų gražių marmurinių žuvų, ir ji ką tik rado tuos bendruosius gyvus daiktus, liejančius valgomojo bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams. Nuraminau ją ir išsiunčiau, sakydamas, kad pažiūrėsiu apie save. Nuėjau į studiją; ten nebuvo nieko, išskyrus mano drobes ir kai kuriuos lipdinius, išskyrus Velykų lelijos marmurą.

Pamačiau ant stalo kitapus kambario. Tada piktai žengiau prie jo. Bet gėlė, kurią pakėliau nuo stalo, buvo šviežia ir trapi ir užpildė orą kvepalais. Sofos 2 5k svorio netekimas staiga supratau ir iššokau per koridorių į marmurinį kambarį. Durys praskriejo, saulės šviesa įsiskverbė į mano veidą, o pro ją dangiškoje šlovėje Madonna nusišypsojo, kai Geneviève pakėlė paraudusį veidą nuo marmurinės sofos ir atvėrė mieguistas akis.

Kodėl tu mokai, o jis mokosi? Turtinga uniforma besidriekiantis Suisse'as nužygiavo pietų koridoriumi, kas ketvirtą akmeninio grindinio žingsnį skambindamas savo lazda; už nugaros atėjo tas iškalbus pamokslininkas ir geras žmogus Monseigneur C—. Mano kėdė buvo šalia koplytėlės, dabar pasukau vakarinio bažnyčios galo link. Kiti žmonės tarp altoriaus ir sakyklos taip pat pasisuko.

Buvo šiek tiek kasoma ir barškėjo, kol kongregacija vėl įsitaisė; pamokslininkas užlipo sakyklos laiptus, o vargonai nustojo savanoriški. Man visada buvo labai įdomu vargonininkavimas Šv. Išmokta ir mokslinė tai buvo per daug mano mažoms žinioms, tačiau išreiškė ryškų, jei šaltą intelektą. Be to, jis pasižymėjo prancūziška skonio kokybe: skonis valdė aukščiausią, savitvardą, orų ir santūrų. Tačiau šiandien nuo pirmojo akordo jaučiau pokyčius į blogąją pusę, grėsmingus pokyčius.

Velykų metu gražuolį chorą palaikė daugiausia kanceliarijos vargonai, tačiau dabar ir vėl, kaip visai atrodė, iš vakarų galerijos, kur stovi didieji vargonai, sunki ranka smogė per bažnyčią ramia tų žmonių ramybe.

Tai buvo kažkas daugiau nei šiurkštus ir disonuojantis, ir tai neišdavė įgūdžių trūkumo. Tai vėl ir vėl kartodamasis privertė susimąstyti apie tai, ką mano architekto knygos sako apie paprotį ankstyvaisiais laikais pašventinti chorą, kai tik jis buvo pastatytas, ir kad nava, kartais baigiama dar po pusės amžiaus, dažnai nepadarė. Barnabėje, ir ar kažkas, kas paprastai neturėtų būti namuose krikščionių bažnyčioje, galėjo patekti nepastebėta ir užvaldžiusi vakarinę galeriją.

Aš taip pat skaičiau, kad vyksta tokie dalykai, bet ne architektūros kūriniuose. Tada prisiminiau, kad šv. Barnabé nebuvo daug daugiau nei šimtas metų, ir nusišypsojau nederančiam viduramžių prietarų ryšiui su tuo linksmu mažu XVIII amžiaus rokoko gabalu. Bet dabar vesperai baigėsi, ir mes turėjome laikytis kelių tylių akordų, tinkamų meditacijai lydėti, kol mes laukėme pamokslo. Vietoj to, kilus dvasininkams, kilo nesutarimai bažnyčios apatiniame gale, tarsi dabar niekas negalėtų to suvaldyti.

Aš priklausau tiems vyresnės ir paprastesnės kartos vaikams, kurie nemėgsta ieškoti psichologinių subtilybių dailėje; ir aš kada nors atsisakiau rasti muzikoje daugiau nei melodiją ir harmoniją, tačiau pajutau, kad dabar iš to instrumento skleidžiamų garsų labirinte kažkas buvo medžiojama. Aukštyn ir žemyn pedalai vijosi jį, o vadovai pritarė. Vargšas velnias! Mano nervingas susierzinimas pasikeitė į pyktį. Kas tai darė? Kaip jis išdrįsta taip žaisti dieviškos tarnybos metu?

Žvilgtelėjau į šalia esančius žmones: nė vienas neatrodė bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams kiek sutrikęs. Platus klūpančių vienuolių antakiai, vis dar pasukti link altoriaus, neprarado savo pamaldžios abstrakcijos po blyškiu baltos galvos apdangalo šešėliu.

Madinga ponia šalia manęs laukiamai žiūrėjo į Monseigneur C—. Bet dabar pagaliau pamokslininkas padarė kryžiaus ženklą ir įsakė tylėti. Mielai atsisukau į jį.

Uploaded by

Iki šiol neradau poilsio, su kuriuo skaičiavau tą popietę įžengęs į Šv. Mane vargino trys naktinės fizinės kančios ir psichinės bėdos: paskutinis buvo pats blogiausias, o tai buvo išsekęs kūnas, o protas buvo nualintas ir vis dėlto labai jautrus, kurį atnešiau į savo mėgstamą bažnyčią gydytis. Nes aš buvau skaitęs Karalius geltonos spalvos. Monseigneuras C— ramiu balsu pristatė savo tekstą, tyliai žvilgtelėdamas virš kongregacijos. Mano akys pasuko žemyn bažnyčios galo ir nežinojau kodėl.

Vargonininkas ateidavo iš už pypkių ir eidamas pro galeriją, eidamas pamačiau, kaip jis dingo prie mažų durų, vedančių į laiptus, kurie leidžiasi tiesiai į gatvę. Jis buvo lieknas žmogus, o jo veidas buvo baltas, kaip ir kailis juodas. Tikiuosi, kad jūsų padėjėjas žais savanoriškai. Pagaliau čia buvo ilgesys, kurio ilgėjausi.

Document Information

Tas pats vyras išėjo iš už vargonų ir ėjo palei galeriją tuo pačiu būdu. Bet jam nebuvo kada grįžti, ir jei jis būtų grįžęs, aš būtinai jį mačiau. Pajutau silpną šaltį, ir mano širdis susmuko; ir vis dėlto jo ėjimas ir atėjimas nebuvo mano reikalas. Pažvelgiau į jį: negalėjau atitolti nuo jo juodos figūros ir balto veido. Kai jis buvo visiškai priešingas man, jis pasisuko ir pasiuntė per bažnyčią tiesiai į mano akis - neapykantos žvilgsnis, intensyvus ir mirtinas: aš dar nemačiau nė vieno panašaus; norėčiau Dievui, aš niekada to nebepamatysiu!

Tada jis dingo prie tų pačių durų, pro kurias stebėjau, kaip jis išvyko mažiau nei prieš šešiasdešimt sekundžių. Sėdėjau ir bandžiau rinkti mintis. Pirmasis mano pojūtis buvo kaip labai mažo vaiko stipriai sužeistas, kai jis gaudė kvapą prieš šaukdamas. Staiga atsidurti tokios neapykantos objekte buvo nepaprastai skaudu: ir šis žmogus buvo visiškai svetimas.

Kodėl jis turėtų manęs taip nekęsti? Aš, kurio dar niekada nemačiau? Šiuo metu visi kiti pojūčiai buvo sujungti į šį vieną skausmą: net baimė buvo pavaldi sielvartui, ir tą akimirką aš niekada neabejojau; bet kitame ėmiau samprotauti ir man į pagalbą atėjo nesuderinamumo jausmas. Kaip sakiau, Šv. Barnabė yra moderni bažnyčia.

Jis yra mažas ir gerai apšviestas; beveik visa tai iš pirmo žvilgsnio.

Eric - Rankin. .Vandenio - era.2011.LT

Vargonų galerija gauna stiprią baltą šviesą iš eilės ilgų langų, esančių dvasininkijoje, kurie neturi net spalvoto stiklo. Sakykla, esanti bažnyčios viduryje, sekė, kad, kai buvau pasukęs jos link, bet kas, kas judėjo vakariniame gale, negalėjo nepritraukti mano akies.

Castaigne mirė vakar Prieglobstyje dėl nusikalstamo pamišėlio. Svetimas: Iš tiesų? Kasilda: Iš tiesų atėjo laikas. Mes visi atidėjome maskuotę, bet jūs. Nepažįstamasis: Aš nedėviu kaukės.

Kai vargonininkas praėjo, nenuostabu, kad jį pamačiau: aš tiesiog neteisingai apskaičiavau intervalą tarp jo pirmojo ir antrojo praeivių. Paskutinį kartą jis buvo užėjęs pro kitas šonines duris. Kalbant apie mane taip sujaudinusį žvilgsnį, to nebuvo, ir aš buvau nervingas kvailys.

Tai buvo tikėtina vieta, kur galima pernešti antgamtinius siaubus! Žvilgtelėjau virš jo galvos ir beveik nusijuokiau. Ta išlėkusi panelė, palaikanti vieną sakyklos baldakimo kampą, kuris, kaip stiprus vėjas, atrodė kaip apsiuvęs damaskinis staltiesė, pirmuoju bazilisko bandymu pasistatyti ten vargonų palėpėje, nukreipė į jį savo auksinį trimitą, ir išpūsti jį iš egzistencijos!

Aš juokiausi iš savęs dėl šio pasipūtimo, kuris, anuomet, maniau, buvo labai linksmas, sėdėjau ir pečiau save bei visa kita, nuo senosios arfos, esančios už turėklų, kuri privertė mane sumokėti dešimt centimų už kėdę, kol ji įsileisk mane ji man buvo labiau panaši į baziliską, sakiau sau, nei mano vargonininkė, turinti mažakraujystės veido spalvą : nuo tos niūrios senos gėdos, iki bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams, deja!

Monseigneur C—— pats. Nes visas pamaldumas pabėgo. Dar niekada gyvenime nebuvau dariusi tokio dalyko, tačiau dabar pajutau norą tyčiotis. Pauliaus sijonai pasiekė. Nebebuvo naudos bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ten sėdėti: turiu išeiti pro duris ir išsikratyti šios neapykantos nuotaikos. Žinojau, kokį grubumą darau, bet vis tiek pakilau ir išėjau iš bažnyčios. Rue St. Honoré, kai bėgau bažnyčios laipteliais, švietė pavasario saulė.

Ant vieno kampo stovėjo pilkapis, pilnas geltonų jonkilų, blyškių violetinių iš Rivjeros, tamsių rusiškų žibuoklių ir baltų romėnų hiacintų auksiniame mimozos debesyje. Gatvė buvo pilna sekmadienio malonumų ieškotojų. Aš pasisukau lazdą ir juokiausi iš likusių. Kažkas aplenkė ir aplenkė mane. Jis niekada nesisuko, bet jo baltame profilyje buvo tas pats mirtinas piktybiškumas, koks buvo jo akyse.

Stebėjau jį tol, kol matau. Jo lanksti nugara išreiškė tą patį grėsmę; atrodė, kad kiekvienas žingsnis, atėmęs jį nuo manęs, buvo kažkoks reikalas, susijęs su mano sunaikinimu. Šliaužiau kartu, kojos beveik atsisakė judėti. Manyje ėmė ryškėti atsakomybės jausmas už tai, kas seniai pamiršta. Pradėjo atrodyti, kad aš nusipelniau to, kam jis grasino: tai pasiekė ilgą kelią atgal - ilgą, ilgą kelią atgal. Visus šiuos metus jis miegojo: vis dėlto jis buvo ten, ir šiuo metu jis pakils ir susidurs su manimi.

Bet aš bandyčiau pabėgti; ir kaip įmanydamas suklupau į Rue de Rivoli, per Concorde aikštę ir toliau į Quai. Aš žiūrėjau ligotomis akimis į saulę, šviečiančią pro baltas fontano putas, liejančią tamsias bronzines upių dievų nugaras, ant tolimos lanko, ametistinės miglos struktūros, ant nesuskaičiuojamų pilkų stiebų vaizdų.

Tada pamačiau jį greitai pašalinkite riebalus leidžiantis viena iš Cours la Reine kaštonų alėjų.

Palikau upės pusę, aklai pasinėriau į Eliziejaus laukus ir pasukau link lanko. Besileidžianti saulė skleidė savo spindulius žaliuojančiu Rondo taško žolynu: visa šviesa jis sėdėjo ant suoliuko, vaikai ir jaunos motinos apie jį. Jis buvo ne kas kitas, o sekmadienio gultas, kaip ir kiti, kaip ir aš. Pasakiau žodžius beveik garsiai ir visą laiką žiūrėjau į piktybinę jo veido neapykantą.

Bet jis į mane nežiūrėjo. Aš praslinko pro šalį ir švino kojas vilkau prospektu. Žinojau, kad kiekvieną kartą, kai jį sutikau, priartinau jį prie savo tikslo ir mano likimo.

Ir vis tiek bandžiau gelbėtis. Paskutiniai saulėlydžio spinduliai liejosi per didįjį lanką. Praėjau po juo ir sutikau jį akis į akį. Aš jį palikau toli Eliziejaus laukuose, tačiau jis įėjo su žmonių srautu, grįžtančiu iš Bois de Boulogne.

Jis priėjo taip arti, kad mane šepetėliu. Jo plonas rėmas jautėsi lyg geležis savo laisvoje juodoje dangoje. Jis neparodė nei skubėjimo, nei nuovargio, nei žmogaus jausmo ženklų. Visa jo esmė išreiškė vieną dalyką: valią ir galią padaryti mane blogą. Su sielvartu stebėjau jį, kur jis nuėjo plačiu žmonių perimtu prospektu, kuris visas mirgėjo ratais, žirgų gaudyklėmis ir Garde Republicaine šalmais.

Netrukus jis neteko matyti; tada pasisukau ir pabėgau. Į Boisą ir toli už jo ribų - aš nežinau, kur nuėjau, bet po ilgo laiko, kaip man atrodė, atėjo naktis, ir aš atsidūriau sėdėdamas prie stalo prieš mažą kavinę.

Buvau nuklydęs atgal į Boisą. Praėjo valandos, kai mačiau jį. Fizinis nuovargis ir psichinės kančios man nepaliko jėgų galvoti ar jausti. Buvau pavargęs, toks pavargęs!

Aš troškau pasislėpti savo paties duobėje. Nutariau grįžti namo. Bet tai buvo toli. Aš gyvenu Drakono kieme, siaurame praėjime, vedančiame iš Rennes gatvės į Rue du Dragon. Virš Rue bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams Rennes įėjimo yra balkonas, kurį palaiko geležinis drakonas.

Aikštelėje aukšti seni namai iškyla iš abiejų pusių ir uždaro abiejose gatvėse esančius galus. Milžiniški vartai, per dieną nugręžti į gilių arkų sienas, po vidurnakčio uždaro šį teismą, o tada reikia įeiti, paskambinus prie tam tikrų mažų durų šone. Nuskendęs grindinys surenka neskanius baseinus. Statūs laiptai kyla į duris, kurios atsidaro aikštėje. Pirmuosiuose aukštuose gyvena naudotų prekiautojų parduotuvės ir geležies dirbtuvės. Visą dieną vieta suskamba plaktukais ir metalinių strypų skambesiu.

Nesmagu, koks jis yra apačioje, yra linksmumas, komfortas ir sunkus, sąžiningas darbas. Jis ištraukė pirštus, o į jų vietą įstūmė savo standų daikčiuką. Sudejavau, kai jis įėjo į mane, tvirta ranka apkabino per liemenį ir stipriai prispaudė prie savęs.

Spausdamas mane prie stalo ištraukdavo ir vėl įkišdavo penį, praskirdavo, elektrino jautrią odą. Vis dar nešama orgazmo bangų dejavau ir it pašėlusi glaudžiausi prie jo. Laikiausi už tamsaus medžio stalo krašto, o jis negailestingai mane atakavo, kiekvienu smūgiu sudrebindamas visą kūną. Ranka stvėrė man už kaklo, atlošė galvą prie savo peties taip, kad vos galėjau kvėpuoti.

Vis dėlto iš mano lūpų vėl išsprūdo atodūsiai ir dejonės, nes perliejo dar vieno orgazmo banga, dar kartą visu kūnu sudrebėjau.

Mano galva pasviro į šalį, jo dantys grybštelėjo kaklą, rankos atsmaukė palaidinę, lūpos perbėgo V per pečius. Švelnios jo lūpos ant odos buvo kontrastas šiurkštiems klubų smūgiams, tačiau aš atsidaviau pojūčiams, leidau j am diktuoti ritmą. Po dviejų orgazmų kūnas buvo suglebęs, išsekęs, bet Jeremijas tvirtai laikė mane rankose.

Išsilenkiau prieš jį, nors makštis buvo jautri smūgiams - net ir malonumo gali būti per daug. Dantimis jis vėl įsikirto į petį, drebėdamas taip negailestingai smūgiavo, kad beveik kilstelėdavo mane nuo grindų.

Galiausiai sudejavo, paskutinį kartą smeigė ir išsiliejo manyje. Ranka atleido kaklą, craujas vėl plūstelėjo į galvą, net apsvaigau. Atsargiai paguldęs ant stalo jis sukniubo ant manęs - abu bandėme atgauti kvapą. Po akimirkos ištraukė penį ir žengtelėjo atgal, palikdamas mane vieną gulėti ant vėsios medienos. Dar po akimirkos susiprotėjau, kad guliu sulieknėti tlumaczenie nuoga, bet bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams dar minutėlės, kol visiškai atgavau kvapą ir nusismaukiau žemyn sijoną.

Buvau tokia drėgna, kad atsisėdus ant sijono būtų likusi dėmė, tad įsispyriau į aukštakulnius ir atsirėmiau į stalą. Beje, tu priimta į darbą. Vis dar tankiai plakant širdžiai pasukau galvą ir pažvelgiau į Jeremiją Hamiltoną, stovintį greta cavos staliuko prie kabineto sienos.

Jis vilkėjo kostiumą, atrodė nepriekaištingai, tarsi nieko nebūti V įvykę.

Sarafawkes Viskaskojisnori2014lt

Žvilgsnis įdėmus, tiriantis, nesupratau, ką tikisi įžvelgti. Bandžiau pajusti gėdą, pyktį, įtūžį, kad taip neatsakingai pasielgiau, o jis pasinaudojo mano padėtimi, tačiau jaučiau tik stiprų nuovargį ir saugumą.

Ranka švelniai suėmė bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams už alkūnės, pasuko ir padavė stiklinę vandens. Smegenys dar nedirbo visu pajėgumu, tad pamaniau, jog būsiu ką praklausiusi. Mirktelėjau vėl nieko nesupratusi. Keistas klausimas.

Jis linktelėjo, tarsi to būtų pakakę. Tada važiuosi kartu, lydėsi mane į kelionę. Vis dar sugluminta pokalbio eigos vėl gurkštelėjau vandens - Kur lydėsiu? Išvykstame po valandos. Tiesa, praėjusį kartą limuzinu važiavau j mokyklos šokių vakarą, sėdėjau įsispraudusi tarp draugiųir jų vaikinų. Vogčiomis pažvelgiau į išvaizdų vyrą, sėdintį priešais mane galinėje limuzino sėdynėje. Šiuo metu jis nekreipė į mane dėmesio, buvo susitelkęs į planšetinį kompiuterį ant kelių.

Palikta be priežiūros stipriau apkabinau ant kelių pūpsančią rankinę, mintys vis dar sukosi apie šios dienos įvykius. Nejaugi buvau pakeliui į Paryžių? Pastarosios dvi dienos buvo tiesiog beprotiškos. Jei būčiau sudariusi prasčiausių dienų sąrašą, ši būtų patekusi į pirmą penketuką. Tiksliau, būtų užėmusi pirmą vietą. Tokiu metu Manhatane visada susidarydavo pėsčiųų ir automobilių spūstys, tad per daug nesidairiau, kur važiuojame, panirau į savo mintis.

Eismui sumažėjus pastebėjau, kad išvažiavome iš Manhatano, ir kiek pavėluotai supratau - pasukome link Naujojo Džersio. Kai galiausiai pažvelgiai pro limuzino langą, pamačiau lėktuvus už aukštos tvoros ir nustebusi supratau, jog esame Teterboro uoste. Niujorko oro uostas buvo didesnis už Naujojo Džersio; nors iš šio nebuvau skridusi, žinojau cad čia nemažai užsakomųjų skrydžių ir aptarnaujama daug privačių lėktuvų.

Buvo tekę skristi tik iš Džono F. Kenedžio oro uosto, mažesnis oro uostas man buvo naujiena. Pamačiau kelis nedidelius ėktuvus, kuriais vykdomi užsakomieji skrydžiai ir skraido turtuoliai. Man dar kabinete buvo nurodyta pasiimti tik bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams esančius asmeninius daiktus ir drabužius.

Sijonas ir palaidinė buvo švarūs, tačiau kelionei į užsienį tikrai reikia daugiau drabužių. Kas kartą, paklaususi apie netikėtą kelionę, sulaukdavau tokio atsakymo. Aš dar nieko nepasirašiau, vis dar galėjau nesutikti ir susirasti kitą darbą. Staiga iškilus vaizdui, kaip prekiauju mėsainiais, net susigūžiau, širdį persmelkė liūdesys.

Nejaugi viskas taip baigsis? Negi tai paskutinė proga?

Uploaded by

Pakėlusi akis pamačiau, kad Jeremijas mane stebi. Stoiškame veide neatsispindėjo jokių emocijų, tačiau nuo veriamo žvilgsnio pasijutau taip, tarsi jis būtų skaitęs mano mintis. Sutrikusi, nenorėdama parodyti savo dvejonių sukandau dantis ir nenusukau žvilgsnio pirma.

Atsivėrus durelėms mūsų žvilgsnių dvikova nutrūko. Čiupau rankinę ir išlipau paskui Jeremiją. Eidama pastebėjau valiūkišką jo veido išraišką. Puiku, neketinu celiaklupsčiauti ir melsti pagarbos. Pilve pajutau carštj. Po perkūnais. Patikra oro uoste jvyko labai greitai. Nauja patirtis. Nemaloni buvo tik viena akimirka - kai apsaugos pareigūnai atidarė mano rankinę ir rado kelnaites.

Pamiršau, kad jos ten tebėra. Visas kūnas ėmė degti iš gėdos, bet jie elgėsi profesionaliai. Po saugos patikros punkto perėjome mažą aukiamąją salę, tada mus nuvežė iki lėktuvo.

Document Information

Lėktuvas buvo ilgas, žvilgantis, bet gerokai mažesnis už komercinius orlaivius, kuriais buvo tekę skristi. Niekada gyvenime nebūčiau turėjusi galimybės keliauti tokiu lėktuvu, eilinės moterys, kaip aš, į juos patenka tik kaip stiuardesės ar pilotės. Kaip buvo galima numatyti iš išorės, vidus buvo įrengtas prabangiai, o odinės sėdynės - dvigubai platesnės, nei kada buvo tekę matyti.

Pilotas palaukė, kol atsisėsime, tada uždarė duris ir grjžo į kabiną. Sužavėta aplinkos ėmiau žaisti su įvairiais prie sėdynės pritvirtintais prietaisais ir reikmenimis.

Prie plačios atramos rankoms buvo netgi asmeninis telefonas. Mane tai pralinksmino. Staiga ant atlenkto staliuko atsirado planšetinis kompiuteris, su kuriuo anksčiau dirbo Jeremijas Nustebusi pasukau galvą ir pamačiau šalimais sėdintį Jeremiją.

Aš dvejojau. Tada jis pasilenkė ir pažvelgė manį akis. Nejau ketinau parsiduoti? Stvėriau jam iš rankos rašiklį ir sugniaužiau kumštyje, kad nebūtų matyti, kaip skaitant dokumentą dreba ranka.

Tiesa, esmės tai nekeitė. Sutarties pabaigoje užkliuvau už punkto, kurio nebuvome aptarę. Jis linktelėjo. Taigi net ir išėjusi iš darbo nelikčiau tuščiomis.

Išvydus sutartį protui buvo lengviau susitaikyti su absurdišku sprendimu. Mano pareigos nebuvo tiksliai apibrėžtos, bet sutartis suteikė šiai situacijai profesionalumo, na, o aš jaučiausi ne tokia pasileidėlė.

Kas žino?. Gal tai standartinė turtuolių ir garsenybių sutartis. Bet kokiu atveju to nesužinosiu. Vis dėlto dvejojau.

O cas toliau? Netekusi tėvų namo likau tuščiomis. Daugiai neturėjau kur gyventi, o, kad ir kaip stengiausi, susitaupyti nepavyko. Dabar turėjau laikiną prieglobstį, o draugės elgesys rodė, kad jau buvau pradėjusi piktnaudžiauti jos gerumu. Teliko vienintelė viltis - išmokėti paskolą už mokslą, o tada pajėgti susimokėti už nuomą.

Kc atsidurti prieglaudoje buvo labai reali - nuo šios minties kraujas stingo gyslose. Jeremijas kantriai stebėjo - beveik maloni permaina po negailestingo žvilgsnio. Mirus tėvams, buvo sunku ne tik pragyventi, bet ir susitaikyti su žmonių požiūriu į mano padėtj - pabodo kitų akyse atrodyti vargše našlaite. Generalinis direktorius aiškiai leido suprasti, kokios bus mano pareigos: per pokalbį dėl darbo partiesė ant stalo ir taip pamylėjo, kad galėjau tik dūsauti ir dejuoti.

Nuo prisiminimų susigūžiau. Bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams laisvo elgesio moteris, bet nepažįstamasis suviliojo mane ne vieną, o net tris kartus per parą. Sutartis siūlė finansinę nepriklausomybę, tiesa, mainais į kitą - asmeninę aisvę. Baisaus sprendimo slegiama du kartus perskaičiau sutartį, tada drebančiais pirštais didžiosiomis raidėmis užrašiau vardą, pavardę ir padaviaujamplanšetinį kompiuterį.

Jeremijas paspaudė mygtuką atkaltėje. Tuoj pat sugaudė varikliai. Pasitikrinau, ar prisisegiau saugos diržą, tvirtai įsitvėriau kėdės ir stengiausi nekreipti dėmesio į stiprėjantį nerimą dėl skrydžio bei priešais sėdintį vyrą.

Varikliams gaudžiant ir lėktuvui važiuojant pakilimo taku neatsimerkiau, apsimečiau mieganti. Pakilimas buvo sklandus ir ne toks garsus, kokio tikėjausi iš šio mažo lėktuvo, bet tik pakilus į orą engviau atsikvėpiau.

Dar kylant Jeremijas atsisegė diržą, atsistojo ir nuėjo į lėktuvo galą. Sėdėjai įsmeigusi akis į priekį, nusprendusi j į ignoruoti, staiga ranka ištiesė stiklinę su skaidriu skysčiu. Tą akimirką garsiai sugurgęs pilvas išdavė, kad meluoju. Jis suspaudė lūpas, ir man pasirodė, kad stengiasi sulaikyti šypseną - Tikrai nenumanei, kas bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams toks?

Staiga dingus norui kalbėti, piktai iškvėpiau ir gūžtelėjau. Mano sarkazmas j j pralinksmino. Pasimuisčiusi kėdėje pažvelgiau aukštyn ir pamačiau jo akių kampučiuose žaidžiančią šypseną. Jis nerodė emocijų, išdavė tik akys. Dar nebuvo tekę matyti, kad vyras turėtų tokias gražias alyvuogiv žalumo akis ir tamsius plaukus.

Susivokusi, kad spoksau į j j, atsikrenkščiau, norėdama atsakyti į dausimą, bet nieko šmaikštaus nesugalvojau, tad tik patraukiau pečiais ir gurkštelėjau vandens. Nekreipiau dėmesio į pasigirdusį kikenimą. Jis nuėjo į lėktuvo galą, o aš atsilošiau ir patogiai įsitaisiau kėdėje. Deja, pilvas, žinodamas, kad yra maisto, neleido užmigti. Pavyko maždaug pusvalandį užsiimti su įvairiais prietaisais, paskui atsistojau ir nuėjau pažiūrėti, ko yra valgyti. Praėjau pro plačioje kėdėje sėdintį savo viršininką, kuris rankoje laikė stiklą su tamsiu gėrimu.

Eidama į virtuvėlės nišą jaučiau jo žvilgsnį. Įsipyliau apelsini sulčių, tada ėmiau dairytis į maistą. Akys užkliuvo už sumuštinio su vištiena ir daržovėmis. Man jis pasirodė tinkamas vakarienei, tad ir suvalgiau nišoj e. Tas vyras mane nervino, prie jo negalėjau savimi pasitikėti. Atsidūrusi šalia, imdavau įsivaizduoti erotines scenas, kokias tebuvau skaičiusi meilės romanuose ar mačiusi savo fantazijose.

Su tuo buvo ima taikstytis nepažįstamasis lifte, matomas iš galvos. Lengviau pasakyti, nei padaryti: jis buvo tapęs nuolatiniu mano fantazijų vei neleido to pamiršti.

Net dabartinės padėties beviltiškumas negalėjo pakeisti mano reakcijos į jį. Būtent dėl reakcijos jis ir įvėlė mane į visą šią painiavą. Pasiėmusi buteliuką vandens pasisukau eiti, tik staiga pamačiau jį, stovintį už nišos, ir sustojau tarsi įbesta. Jis žengė link manęs, aš žengtelėjau atgal ir atsitrenkiau į spintelę.

Jo pirštai žaidė su marškinių saga. Apstulbusi iškvėpiau. Tai bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ir nurengti jį reikės? Tai sutartyje nepaminėta. Suirzusi ištiesiau ranką link sagos. Jis perbraukė pirštais per manuosius. Stengiausi nekreipti dėmesio į jo pirštus ir į įtampą pilve. Neįtikėtina - saga iš tiesų buvo užstrigusi kilpelėje. Per kelias sekundes ją atsegiau ir atitraukiau rankas nuo marškinių, bet nespėjus žengtelėti atgal jis sugriebė mane už rankų.

Dirstelėjau jam į akis, tada vėl nuleidau žvilgsnį. Ketinau tapti teisininke, silpnesnį] j ginančiu asmeniu, ne tam ėmiau didžiules paskolas mokslams, kad tapčiau išliaupsinta siuvėja Jaučiau jdėmų Jeremijo žvilgsnį, stengiausi jį ignoruoti.

Lengva pasakyti, sunku padaryti. Piktai dėbtelėjusi - tai buvo drąsiausias mano poelgis, - ėmiausi marškinių. Medžiaga buvo plona, bet tvirta, ne šilkas, nors tikrai ne ką pigesnė. Nepasiekus nė trečios sagos, pradėjo drebėti rankos - ne iš baimės, o nuo jo artumo.

Netrukus pamačiau, kad po marškiniais tėra nuoga oda. Kuo daugiau sagi atsegiau, tuo daugiau krūtinės buvo matyti, prasiskirdami balti marškiniai atidengė tamsią odą. Kai jis žengė žingsnį bakstelėjęs sprendimas svorio metimo scenarijams ir palinko virš manęs, ėmiau visa virpėti. Mokykloje ir koledže svarbiausia buvo mokslai, mane labiau domino knygos nei santykiai su priešingos lyties asmenimis, net jei jie ir rodė dėmesį. Gyvenimas po tėvų mirties buvo tarsi išskydęs, laiko pakakdavo tik darbui airioje nors įstaigoje ir nerimui dėl ateities.

Jei kas manimi ir domėjosi, tikrai nepastebėjau, užtat dabar priešais stovintį vyrą tikrai pastebėjau. Veltui tramdžiau norą paliesti švelnią jo odą.

Jis žengtelėjo į šalį, aš nesąmoningai žengiau kartu ir ėtai pasisukau, o jis nusivilko marškinius ir numetė juos ant kėdės už mūsų. Žiūrint į neseniai dar marškinių dengtą kūną, man užgniaužė kvapą, o kai jis sugriebė mane už rankų kiek žemiau pečių, virpulys pilve virto karštomis kibirkštimis.