Kūno plonas narsumas. 09 Nuogumas scenoje , Lietuvos Aidas - Valstybės laikraštis

Aligeris, R. Drąsos valanda išmušė mūsų laikrodį Ir drąsa mūsų nepaliks.

II Kažkas neatsargiai kilstelėjo šydą. Kažkas vienu neatsargiai švystelėtu žodžiu išblaškė šviesius kerus ir apnuogino bjaurią tiesą. Dar nebuvo išryškėjusi mintis jo galvoje, o lūpos jau šypsodamos klausė: — Kodėl nepapasakoji mums, kas buvo ten, Lozoriau? Ir visi kūno plonas narsumas priblokšti šio klausimo. Tarsi tik kūno plonas narsumas suvokė, kad Eleazaras tris dienas buvo miręs, ir smalsiai žvelgė laukdami atsakymo. Bet Eleazaras tylėjo. Ir vėl jo mintis sekė įkandin žodžio — būtų žengusi priešaky, nebūtų pateikęs jis klausimo, nuo kurio tą pat akimirką, nuverta nepakeliamo siaubo, susigaužė jo paties širdis.

Ir visi sunerimo, ir jau paniurę laukė Eleazaro žodžių, o šis šaltai, rūsčiai tylėjo, ir jo akys buvo nudelbtos žemyn. Ir čia vėl tarsi pirmąsyk žmonės išvydo ir kraupų jo veido mėlį, ir atgrasų tuklumą; ant stalo, tarytum Eleazaro pamiršta, gulėjo melsvai raudona jo plaštaka — ir visų žvilgsniai sustingo nejučiom susmigę į ją, lyg iš jos laukdami trokštamo atsakymo.

O muzikantai tebegrojo; bet štai ir juos apgaubė tyla, ir kaip vanduo užlieja išžarstytas žarijas, taip ir ji užgesino linksmus garsus. Nuščiuvo dambra, nuščiuvo ir skambūs litaurai, ir kanklių čiurlenimas; ir, sakytum, nutrūko styga, sakytum, mirė pati daina — virpančiu, trūksmingu garsu atsiliepė citra.

Ir stojo tyla. Tvyrojo tyla, ir nejudėjo ant stalo melsvai raudona plaštaka.

Štai ji kūno plonas narsumas krustelėjo, visi atlėgo, atsiduso ir pakėlė akis: tiesiai į juos, viską aprėpdamas vienu žvilgsniu, sunkiai ir keistai žvelgė prisikėlęs Eleazaras. Buvo tai trečia diena, kai Eleazaras išėjo iš kapo. Nuo to laiko daug kas kūno plonas narsumas pražūtingą jo žvilgsnio galią, bet nei tie, kūno plonas narsumas buvo jo palaužti visiems laikams, nei tie, kurie pirmapradžiuose gyvenimo šaltiniuose, tokiuose pat slaptinguose kaip mirtis, rado valios jam pasipriešinti, — niekuomet neįstengė paaiškinti siaubo, sustingusio pačioje juodų jo vyzdžių gelmėje.

Žiūrėjo Eleazaras ramiai ir paprastai, nesistengdamas ką nors nuslėpti, bet ir neketindamas ką nors pasakyti, — žiūrėjo netgi šaltai kaip tas, kuris visiškai abejingas viskam, kas gyva.

Ir daug lengvabūdžių žmonių artimai su juo susidurdavo ir jo nepastebėdavo ir tik paskui su baime ir nuostaba sužinodavo, kas buvo tas nutukęs romus žmogus, užkliudęs juos puošnių ir ryškių savo rūbų skvernu. Nepaliovė šviesti saulė, kai jis žvelgė, nepaliovė aidėjęs fontanas, toks pat giedras ir mėlynas buvo gimtasis dangus, bet žmogus, patyręs paslaptingą jo žvilgsnį, jau nebejautė saulės, nebegirdėjo fontano ir nebepažino gimtojo dangaus. Kartais tas žmogus gailiai verkdavo, kartais pagautas nevilties raudavosi plaukus nuo galvos ir pašėlusiai kviesdavo į pagalbą kitus, kūno plonas narsumas dažniau nutikdavo taip, kad nustėręs imdavo ramiai merdėti ir merdėdavo ilgus metus, merdėdavo visų akyse, merdėdavo nupilkęs, vangus ir nuobodus kaip medis, geriausi svorio metimo patarimai urdu geibstantis akmeningoje dirvoje.

Ir pirmi — tie, kurie šaukė ir dūko, kartais grįždavo į gyvenimą, o antri — niekada. Bet dabar jo balsas skambėjo šaltai ir blankiai, ir negyvas pilkas nuobodis nykiai žvelgė jam iš akių.

Ir visų veidus it dulkės nuklojo kūno plonas narsumas pats mirtinas pilkas nuobodis, ir su paika nuostaba dairėsi svečiai vienas į kitą, nesuprasdami, ko čia susirinko ir sėdi prie gausiai apkrauto stalo.

II Kažkas neatsargiai kilstelėjo šydą. Kažkas vienu neatsargiai švystelėtu žodžiu išblaškė šviesius kerus ir apnuogino bjaurią tiesą. Dar nebuvo išryškėjusi mintis jo galvoje, o lūpos jau šypsodamos klausė: — Kodėl nepapasakoji mums, kas buvo ten, Lozoriau? Ir visi nuščiuvo priblokšti šio klausimo.

Paliovė šnekėję. Abejingai svarstė, kad turbūt reikia eiti namo, tačiau negalėjo nusikratyti klampaus, tingaus nuobodžio, sukausčiusio raumenis, tad sėdėjo toliau, atitrūkę vienas nuo kito, kaip blandžios liepsnelės, pažertos ant naktinio lauko.

Tačiau muzikantams mokėjo už tai, kad grotų, ir jie vėl griebėsi instrumentų, ir vėl pasruvo, nuliuoksėjo tariamai linksmi, tariamai liūdni garsai. Ir vis skleidėsi juose ta pati įprasta harmonija, o svečiai klausėsi nustebę: nesuprato, kam to reikia ir kodėl gerai, kai žmonės tampo už stygų, pučia žandus, švilpaudami laibomis dūdelėmis, skleisdami keistą daugiabalsį triukšmą.

Muzikantai įsižeidė ir išėjo. Paskui juos vienas po kito išsiskirstė svečiai, nes jau sutemo naktis.

Kodėl poezijos diena švenčiama kovo 21 d. Pasaulinė poezijos diena

Ir kai iš visų pusių juos apgaubė rami tamsa ir jau lengviau darėsi kūno plonas narsumas, staiga prieš kiekvieną jų grėsmingai švytėdamas išniro Eleazaro atvaizdas: mėlynas numirėlio veidas, jaunikio apdarai, prašmatnūs ir ryškūs, ir šaltas žvilgsnis, kurio gelmėse sustingo kažkas siaubinga. Lyg suakmenėję stovėjo jie skirtinguose galuose, ir juos supo tamsa, o tamsoje vis ryškiau žiebėsi kraupus vaizdinys, antgamtinis pavidalas to, kuris tris dienas praleido slaptingoje mirties valdžioje.

Tris dienas jis buvo miręs: tris kartus tekėjo ir leidosi saulė, o jis buvo miręs; vaikai žaidė, čiurleno per akmenėlius vanduo, karštos dulkės kilo vieškelyje, — o jis buvo miręs. O dabar jis vėl tarp žmonių — liečia juos — žiūri į juos — žiūri į juos!

III Niekas nesirūpino Eleazaru, dingo jo draugai ir artimieji, ir didžioji dykuma, apglėbusi šventąjį miestą, priartėjo prie jo būsto slenksčio. Ir į namus įžengė, ir išsidriekė guolyje kaip žmona, užgesino šviesas. Niekas nesirūpino Eleazaru. Viena po kitos išėjo jo seserys — Marija ir Morta; ilgai nenorėjo palikti jo Morta, nes nežinojo, kas jį pamaitins ir jo pagailės; ji verkė ir meldėsi.

Bet vieną naktį, kai dykumoje ūžavo vėjas ir aimanuodami linko virš stogo kiparisai, ji tyliai apsirengė ir tyliai išėjo. Kūno plonas narsumas girdėjo Eleazaras, kaip trinktelėjo durys, kaip sandariai neužvertos bildeno į staktą nuo vėjo gūsių, — tačiau nepakilo, neišėjo, nepažiūrėjo. Ir kiaurą naktį iki ryto šniokštė jam virš galvos kiparisai, ir gailiai bildeno durys, įleisdamos vidun šaltą, godžiai naršančią dykumą.

Visi vengė jo kaip raupsuotojo, kaip raupsuotajam norėjo užkabinti ant kaklo varpelį, kad suspėtų jo išvengti.

Bet kažkas išblyškęs pasakė, kad bus labai baisu, jei naktį po langais pasigirs Eleazaro varpelio tilindžiavimas, — ir visi blykšdami jam pritarė. O kadangi jis pats savimi nesirūpino, tai gal būtų miręs iš bado, jei kaimynai, kažko įbauginti, nebūtų nešioję jam maisto. Nešė jį vaikai: nebijojo Eleazaro, bet ir nesišaipė iš jo, kaip nekaltai ir žiauriai šaiposi iš nelaimėlių.

Buvo jam abejingi, ir tokiu pat abejingumu kūno plonas narsumas jiems Eleazaras, nejausdamas noro paglostyti juodos galvelės, pažvelgti į naivias švytinčias akutes. Atiduotas laiko ir dykumos valiai, guro jo namas, ir seniai išsilakstė pas kaimynus bliaudamos iš alkio ožkos. Ir nutriušo jo vestuvių drabužiai.

Mūsų draugai

Kaip apsivilko juos tą laimingąją dieną, kai grojo muzikantai, taip ir dėvėjo nekeisdamas, lyg neįžvelgdamas skirtumo tarp naujo ir seno, tarp sudriskusio ir tvirto. Skaisčios spalvos išdegė, nubluko; pikti miesto šunys ir dygios dykumos kryklės skarmalais pavertė švelnų audinį. Dieną, kai negailestinga saulė virsdavo viso, kas gyva, žudike ir net skorpionai sprausdavosi po akmenimis, kur raitydavosi iš pašėlusio noro gelti, jis sustingęs sėdėdavo saulėkaitoje, pakėlęs aukštyn pamėlusį veidą ir gauruotą susitaršiusią barzdą.

Kai žmonės su juo dar kalbėdavosi, kartą jo paklausė: — Vargšas Eleazarai! Tai tau malonu sėdėt ir žiūrėti į saulę?

Kitos šventės ir įsimintinos datos kovo 21 d

O jis atsakė: — Taip, malonu. Matyt, toks gėlus buvo trijų dienų kapo šaltis, tokia gūdi jo tamsa, kad nebuvo žemėje nei tokios kaitros, nei tokios šviesos, kurios būtų galėjusios sušildyti Eleazarą ir nušviesti jo akių tamsą, — pagalvojo klaususieji ir atsidusę nuėjo šalin.

O kai purpurinis suplotas rutulys leisdavosi žemyn, Eleazaras patraukdavo į dykumą ir žingsniuodavo tiesiai į saulę, tarsi taikytųsi ją pasiekti. Visada tiesiai į saulę, ir tiems, kurie bandė pasekti jo kelią ir kūno plonas narsumas, ką jis veikia naktį dykumoje, neišdildomai įsirėžė į atmintį aukšto, įkūnaus žmogaus siluetas raudoname didžiulio suploto disko fone.

Naktis išvaikė priemiesčio svorio kritimas savo siaubais; taip ir nesužinojo jie, ką veikia Eleazaras dykumoje, bet juodo silueto raudoname fone paveikslas lyg įsispaudė smegenyse ir neišnyko. Kaip žvėris, prisibėręs akis, įnirtingai trina letenomis snukį, taip paikai trynė jie sau akis, tačiau tai, ką gavo iš Eleazaro, buvo neišdildoma ir galbūt užmirštama tik su mirtimi.

Bet buvo žmonių, gyvenančių toli, kurie Eleazaro niekad nematė, buvo apie jį tik girdėję. Su akiplėšiška smalsa, kuri stipresnė už baimę ir minta baime, su slapta pašaipa širdyje ateidavo jie pas sėdintį saulėkaitoje, užmegzdavo pokalbį. Tuo metu Eleazaro išvaizda jau krypo į gera, nebebuvo tokia baisi, ir iš pradžių jie spragsėdavo pirštais ir nepritariamai galvojo apie šventojo miesto gyventojų kvailumą.

O kai trumpas pokalbis baigdavosi ir jie patraukdavo namo, atrodė, kad šventojo miesto gyventojai beregint juos atpažįsta ir kalba: — Štai vėl eina beprotis, į kurį pažvelgė Lozorius, — ir užjausdami pliaukšėjo liežuviais ir kilsnojo aukštyn rankas. Ateidavo žvangindami ginklais narsūs kariai, nepažinę baimės; juokdamiesi, dainuodami ateidavo laimingi jaunuoliai ir valandėlei užbėgdavo susirūpinę vertelgos, skambčiodami pinigais, kūno plonas narsumas išdidūs šventyklų tarnai statydavo savo lazdas prie Eleazaro durų — ir niekas negrįždavo toks, koks atėjęs.

Tas pats kraupus šešėlis užtemdydavo jiems sielą, ir kitoks imdavo rodytis senas pažįstamas pasaulis. Taip reiškė savo jausmus tie, kūno plonas narsumas dar nebuvo praėjęs noras kalbėti.

Bet gyvatė buvo klastinga, o moteris silpna ir lengvabūdė. Ir gyvatė įtikino moterį atsikąsti lemtingąjį obuolį, o toji davė ragauti savo vyrui. Kai tik paragavo šį vaisių, jiems atsivėrė akys. Jie suprato savo nuogumą ir sutrikę, droviai prisidengė figos lapeliais. Nuo tol nekaltybės amžius nuėjo negrįžtamai.

Taip kalbėjo tie, kurie dar turėjo noro kalbėti. Bet, matyt, dar daugiau būtų galėję pasakyti tie, kurie nenorėjo kalbėti ir tylėdami merdėjo.

Oda...balta, geltona, juoda:bendrumai ir skirtumai

IV Tuo metu Romoje gyveno žymus skulptorius. Iš molio, marmuro ir bronzos kūrė jis dievų ir žmonių kūnus, ir toks dieviškas buvo jų grožis, kad žmonės vadino jį nemariu. Bet jis pats nebuvo patenkintas, tvirtino, kad esama dar kažko iš tiesų gražiausio, ko jis negalįs įkūnyti nei marmuru, nei bronza.

Kodėl nepasiėmei pintinių? Ir juokdamasis rodė jis į savo akis: — Štai mano pintinės, į kurias renku mėnesieną ir saulės kūno plonas narsumas. Ir tai buvo tiesa: jo akyse spindėjo mėnuo ir švytėjo saulė. Bet neįstengė jis perkelti jų į kūno plonas narsumas, ir tai buvo šviesioji jo gyvenimo kančia. Jis buvo kilęs iš senos patricijų giminės, turėjo gerą žmoną ir vaikų, ir nieko jam netrūko.

Kai jį pasiekė niaurus gandas apie Eleazarą, jis pasitarė su žmona ir draugais ir leidosi tolimon kelionėn į Judėją, kad pažvelgtų į stebuklingai prisikėlusįjį. Tuo metu jis kiek nuobodžiavo ir tikėjosi pakeliui atgaivinti nualintą savo imlumą. Tai, ką jam pasakojo apie prisikėlusįjį, jo nebaugino: jis daug mąstė apie mirtį, jos nemėgo, bet nemėgo ir tų, kurie painioja ją su gyvenimu. Šiapus — nuostabus gyvenimas, anapus — paslaptinga mirtis, mąstė jis, ir žmogus nieko geriau negali sugalvoti, kūno plonas narsumas, kol gyvas, džiaugtis gyvenimu ir gyvasties grožiu.

Ir puoselėjo jis net tokį tuščią troškimą: įtikinti Eleazarą, koks teisingas jo požiūris, ir grąžinti į gyvenimą jo sielą, kaip buvo grąžintas jo kūnas. Juolab tai numesti svorio šefas nesunku, nes gandai apie prisikėlusįjį, baugūs ir keisti, neatskleidė visos tiesos, tik miglotai įspėjo apie kažką siaubinga.

Jau kėlėsi Eleazaras nuo akmens, pasirengęs leistis įkandin tolstančios į dykumą saulės, bet čia prisiartino turtingas romėnas, lydimas ginkluoto vergo, ir skambiai pašaukė jį: — Eleazarai!

Ir išvydo Eleazaras puikų, išdidų, šlovės nutviekstą veidą ir šviesius drabužius, ir brangakmenius, tviskančius saulėje. Kūno plonas narsumas spinduliai nudažė galvą ir veidą blausiai tviskančia bronza — ir išvydo tai Eleazaras.

09 23. Nuogumas scenoje

Klusniai atsisėdo į savo vietą kūno plonas narsumas alsiai nudelbė akis. Bet tu storas kaip statinė, o storuliai nebūna pikti, sakė didysis Cezaris, ir aš nesuprantu, kodėl tavęs taip baidosi žmonės. Leisi man pas tave pernakvoti? Jau vėlu, o aš neturiu pastogės! Dar niekas nebuvo prašęs Eleazaro apnakvindinti. Manau, atsiras ir lašelis vyno… — Aš neturiu vyno. Romėnas nusijuokė.

Neturi vyno! Na ką gi, tebus taip: juk kalbos kartais svaigina galvą ne blogiau už Falerno vyną. Rankos mostu jis atleido kūno plonas narsumas, ir juodu liko dviese. Ir vėl prabilo skulptorius, bet tarytum draug su nykstančia saule nyko gyvastis iš jo žodžių, jie darėsi blankūs, tušti, tarsi svirduliuotų ant netvirtų kojų, tarsi slystų ir kristų, prisigėrę liūdesio ir nevilties vyno. Vėrėsi tarp jų juodos įgriovos — kaip tolimos užuominos apie didžiąją tuštumą ir didžiąją tamsą.

Juk tris dienas, sakė man, tu praleidai kape. Ten tikriausiai šalta… ir iš ten parsinešei tą bjaurų įprotį apsieiti be ugnies ir vyno.

1. Kodėl poezijos diena švenčiama kovo 21 d.
2. Ji gali būti balta, ruda ar juoda, neskaitant įvairių tonų ir atspalvių.
3.  Что .
4. Eleazaras | Šiaurės Atėnai
5. GYVENIMO BŪDAS - Sveikas Žmogus

O aš mėgstu ugnį, čia taip greitai temsta… Labai įdomios tavo antakių ir kaktos linijos: tarsi pelenais užpustyti rūmų griuvėsiai po žemės drebėjimo.