Kūno lieknumo evoliucija

Tačiau kiti tvirtino, kad dievina maistą ir valgo daug, bet nuo to svoris nedidėja. Nors V. Jis kviečia ją kaip asmenį pagalbon. Tėčio paklausti nelabai galėjau, augau problematiškoje šeimoje, kurioje buvo psichologinis, fizinis smurtas.

Mokyloje — patyčios dėl svorio, namie — jokio užnugario, kuriam galėtum išsipasakoti. Nuo akivaizdaus antsvorio iki pavojingo liesumo — pirmyn atgal lyg per amerikietiškus kalnelius.

Apie tai pasakoja I. Man buvo 9-eri, kai man į galvą šovė mintis, jog štai viskas — linksmas, nerūpestingas vaikystės etapas baigėsi, man jau reikia susirūpinti savo kūnu, mesti kažkokiais būdais svorį. Galėjau klausti savo mamos, bet mes tuo klausimu nelabai bendravome. Ji mane patikino, kad su manimi tvarka. Tėčio paklausti nelabai galėjau, augau problematiškoje šeimoje, kurioje buvo psichologinis, fizinis smurtas.

VU antropologė: „Moterys dėl lieknumo sutiktų trumpinti gyvenimą“

Aš žiūriu į save ir galvoju: aš irgi galiu tokia būti. Tiesą pasakius, visą laiką buvau normalaus sudėjimo vaikas, bet būnant 9 metų mano gyvenime keitėsi tam tikri dalykai: pradėjau žaisti krepšinį, įsimylėjau sportą. Gal kažkokie hormoniniai dalykai, atsirado kiti momentai, kad mano kūnas ėmė keistis.

Priaugau svorio ir nieko naujo nepasakysiu: mokykloje iš klasės draugų sulaukiau patyčių — stora. Man kilo tokia mintis: jeigu iš manęs tyčiojasi, reikia kūno lieknumo evoliucija patyčias neutralizuoti.

O geriausiai jas neutralizuoti — pakovoti su savimi, su svoriu, jį numesti. Skaitydavau bulvariniuose žurnaluose apie madingąsias dietas, bet tos dietos buvo keistos, o mano suvokimas — kažkuo pasinaudosiu ir man per savaitę viskas nukris.

Mano situacija buvo šiek naujagimių gimimo svorio kritimas kitokia.

Žinoma, galėjau klausti savo mamos, bet mes tuo klausimu nelabai bendravome. Vėliau ši pusė prisidėjo prie emocinio valgymo formavimosi, kai kūno lieknumo evoliucija mokykloje patirdavau labai daug psichologinio spaudimo, iš manęs tyčiodavosi, ir ne tik dėl mano svorio — aš labai gerai mokiausi.

Tai buvo kompleksas — gerai besimokanti storulė, kaip iš jos nepasityčiosi.

• Arbata pilvo riebalams prarasti
• Studijos Violeta Bartuškienė.
• Holger Lahayne. Naujas gyvenimas naujame kūne - rasuredija.lt
• Holger Lahayne.

Bet ir namuose neturėjau užuovėjos, ramaus uosto, kuriame galėčiau išsipasakoti apie savo problemas, nes ten irgi turėdavau kovoti. Buvau nuolatinėje karinėje parengtyje ir kaip stojau į tą frontą Frontą, kuriame labiausiai kovojau su savimi — mano galva kovojo su mano kūnu. Kas jums dar keldavo diskomfortą?

Mokyloje — patyčios dėl svorio, namie — jokio užnugario, kuriam galėtum išsipasakoti. Nuo akivaizdaus antsvorio iki pavojingo liesumo — pirmyn atgal lyg per amerikietiškus kalnelius. Apie tai pasakoja I. Man buvo 9-eri, kai man į galvą šovė mintis, jog štai viskas — linksmas, nerūpestingas vaikystės etapas baigėsi, man jau reikia susirūpinti savo kūnu, mesti kažkokiais būdais svorį.

Vadinamoji geltonoji spauda, kuri nuolat pristatydavo nuotraukas iš įvairiausių Lietuvos ir užsienio renginių. Juose moterys lieknomis vapsvos talijomis, nuostabiomis šypsenomis, lygia oda, greta — partneriai, kurie irgi spinduliuoja meilę.

Holger Lahayne. Naujas gyvenimas naujame kūne

Viskas tobula, kūno lieknumo evoliucija. Bet man viskas siejosi su lieknumu, kad lieknas žmogus yra laimingas. Tik pažiūrėkime, kas aplinkui: lėlės — lieknos, besišypsančios, gražuolės žurnalų puslapiuose, televizijoje — lieknos, besišypsančios Tokios mergaitės kaip aš, kurių tikrai yra nemažai, visos save su tuo lygindavome.

Tik vienos imdavosi rimtesnių priemonių, kitos — galbūt mažiau arba turėdavo užnugarį šeimoje, kuris sugrąžindavo į racionalų kelią.

Dar nebuvau įsivaizduojamai tobulų proporcijų, mano galvoje gimė mintis: reikia dar numesti svorio, nes kai būsiu liekna, būsiu mylima. Su tokiu šūkiu ir pradėjau eiti toliau per gyvenimą.

Tada pradėjau dar labiau save alinti. Ko ėmėtės?

\

Įtraukiau daugiau daržovių, nors tikrai nebuvau vaikas, kuris nevalgydavo daržovių ar nepažinodavo vaisių. Paskui sugalvojau, kad gal reikia valgyti sumuštinius vietoje kažkokių patiekalų, kuriuos gamindavo mama. Bet juose buvo duonos.

Kažkur perskaičiau, kad duona — priešų priešas. Nežinau, bet negalima.

Ir kitoms moterims čia yra tokia atgaiva akims po tų visų lieknų panelių ir jos mato, kad normalu turėti riebaliuką. Mergaitės augdamos turi svajonių.

Ėmiausi nelabai pasvertų metodų, greta to buvo mamos, močiutės gamintas maistas — man liepdavo valgyti, augau šeimoje, kurioje nebuvo liberalių sąlygų pasirinkti.

Kai mane stebėdavo, aš tai valgydavau, kai nestebėdavo, užsiimdavau eksperimentais.

Priežastys buvo dvi: 14 metų turėjau rimtą gastroenterologinę operaciją, po kurios laikiausi gydytojų sureguliuotos dietos, o būdama 15 metų įsimylėjau. Greta sporto atsirado sportininkas. Lieknas žmogus — vertas meilės žmogus.

Ievos kelionė lieknumo link prasidėjo vos 9-erių: galvojau, kad laimingas žmogus yra lieknas

Jau man šiek tiek daugiau metų, informacijos taip pat kūno lieknumo evoliucija, jau naudojuosi ir internetu Prasidėjo rimti važinėjimai amerikietiškais kalneliais.

Visas pokalbis — rugsėjo 11 d. Parengė Indrė Motuzienė.