Greitai mesti svorį lūpų dažų alėja

Faginą įsiutino dar vienas Oliverio dingimas. Faginas yra labai susirūpinęs dėl Sykeso nebuvimo ir Oliverio likimo. Siųsta pasiuntiniai, prašyta, bet jis gulėjo savo kertėje, lovoje, ir nėjo.

Argi tai buvo galima kacete? Aišku, ne.

Administracija draudė, o užguita kalinių masė negalėjo turėti tiems dalykams intereso. Dvasinis interesas mokslui ir menui paprastai atsiranda iš tam tikros gyvenimo pilnumos. Jos neturėjome nei mes, tapę garbės kaliniais. Bet mes padarėm bandymą skaityti paskaitas. Pastebėjom, kad jos pagyvina stingstančius mūsų smegenis, praturtina mintis. Tas paskaitas sugalvojom tęsti, įvairinti, diskusijomis pagyvinti. Jurgutis, padedamas Noreikos ir Kučo. Gyvenimo klaikumos ir laisvės ilgesio pažadinti, vėliau ėmė reikštis įvairūs kūrybiniai talentai.

Pirmus nedrąsius savo bandymus jie paskaitydavo keleto būrelyje. Paskui prof. Prie knygų Prie knygų Akademija Kasdien, priešpietiniu laiku, buvo skaitoma viena paskaita. Ji trukdavo neilgiau kaip akademinę valandą.

Diskusijos ir papildymai užsitęsdavo kartais dvigubai ar trigubai ilgiau. Įdomesni klausimai buvo diskutuojami net sekančią dieną vietoj numatytos naujos paskaitos.

Sekmadieniais paskaitų nebūdavo, nes tuo laiku buvo pamaldos. Temos buvo imamos įvairios: iš filosofijos, religijos, istorijos, literatūros, meno, švietimo, teisės, ūkio sričių. Vieną temą išsemdavo dvi trys paskaitos, kitoms reikėjo ištiso ciklo.

Po keletą paskaitų buvo skirta mūsų tautos kaimynams pažinti. Jos lietė kaimynų psichologiją, ūkinę ir geografinę padėtį, politinius siekius. Viso ciklo prireikė politinei mūsų tautos diferencijacijai ir tautos psichologijai studijuoti.

Jums nereikia numesti svorio meme

Medžiaga apie etninius mūsų tautos vienetus, be kitko, buvo renkama anketos būdu pačių draugų tarpe. Iš turimų savų jėgų — profesorių, daktarų, advokatų, karo mokslo akademikų, žurnalistų — susidarė pakankamas lektorių skaičius.

Klausytojai buvo tie patys mūsiškiai. Jie buvo laisvi: kas nenorėjo ar kuriuo klausimu nesidomėjo, greitai mesti svorį lūpų dažų alėja paskaitų neklausyti. Kartais būdavo gražus oras, saulutė švietė kieme, o mūsų barako viduje buvo drėgna ir šalta. Tada visiems norėjosi, kad paskaitos nebūtų. Tačiau Jurgutis apie tai nė kalbėti neleisdavo. Kai kada klausytojai pabėgdavo nuo mažiau įdomaus kalbėtojo; tada Jurgutis eidavo į kiemą jų surankioti.

Būdavo, ir kitaip susitrukdo, pav. Tada Jurgutis priversdavo susirinkti paskaitos kitu laiku. Jurgutis turėjo geležinį pareigingumo jausmą ir tik savo valia Stutthofo akademijos darbą galėjo išlaikyti ištisus metus. Šitą Jurgučio ištvermingumą pavaizduoja būdingas įvykis. Pateko jis į kacetą už savo brolį inteligentą, kurio vokiečiai arešto metu nerado namie. Dirbdamas prie sandėlių, Šernas įsimylėjo kašubę, vardu Basę, kuri kalbėjo lenkiškai ir vokiškai. Nei vienos nei antros kalbos nemokėdamas, Šernas prašė prof.

Jurgutį, kad pamokytu jį vokiškai. Jurgutis ėmėsi darbo: kalė jam žodžius ir taisykles, skaitė su juo drauge ir reikalavo, kad mokinys daug dirbtų.

Tačiau Šernas sunkiai laužėsi, o be to ir laiko daug neturėjo. Jurgutis perdaug iš jo reikalavo ir gal laukė pergreitų rezultatų. Šernas ėmė jo vengti. Artėjant pamokai, jis greitai mesti svorį lūpų dažų alėja dingdavo. Pereidavo stovyklos rajoną, išjieškodavo visus pakampius ir grįždavo suerzintas.

Tik po keletos tokių jieškojimij jis pagaliau įsitikino, kad beviltiškas dalykas Šerną padaryti kalbininku. Su tokiu užsispyrimu ir ištvermingumu Jurgutis vadovavo ir mūsų akademijai.

Gyvasis universitetas jurgutisMūsų sąlygomis, neturint kitų mokslo šaltinių, Jurgutis buvo gyvasis universitetas. Fenomenali jo atmintis ir nepaprastas darbštumas leido jam pasiekti plačiausio išsilavinimo ne tik savo specialybėje, bet ir kitose mokslų srityse. Tai mes žinojome ir iš pradžių kiekvienas kreipdavomės į jį bet kuriuo klausimu. Jurgutis buvo paprastas ir kalbus žmogus.

Kiekvienas galėjo prie jo visuomet prieiti, užkalbinti ir paklausti. Tada Jurgutis atverdavo savo žinijos lobyną ir dėstydavo klausimą — vis tolyn ir platyn.

Klausėjas, kuris norėjo paprasto ir trumpo atsakymo, kartais jausdavosi nejaukiai; jis turėdavo išklausyti viso referato — net ir tai, kas jam nebuvo įdomu. Kai kam greitai mesti svorį lūpų dažų alėja šis Jurgučio dėstymo būdas labai patiko.

Ne vienam kaip tik norėjosi tų faktų, istorinių įvykių, gyvenimo patirties, kurių Jurgutis negailėjo. Apie jį ėmė burtis keletas žmonių, sudarydami šalia akademijos dar atskirą mokyklą. Tokią mokyklą turėjo ir mūsų istorikas Antanas Kučas Lietuvos istorijos klausimams aiškinti. Daugiausia greitai mesti svorį lūpų dažų alėja kitus prie Jurgučio prisirišo Jonas Noreika — palyginti jaunas žmogus, bet nepaprastai imlaus proto.

Ištarnavęs kariuomenėje iki kapitono laipsnio ir tuo pat metu baigęs teisę, jis tačiau juto, kad jam stinga platesnio ir vispusiškesnio išsilavinimo.

Tai jis norėjo papildyti, padedamas prof. Jurgučio, Galbūt jis turėjo ir kitų intencijų. Prieš areštą buvo atsakingose politinėse ir administracinėse pareigose ir savo gabumais buvo atkreipęs į save lietuviškos visuomenės dėmėsi. Turbūt tikėjosi, kad išėjus iš kaceto jam teks ir toliau tą darbą dirbti. Jurgutis galėjo jam duoti daug žinių ir šioje srityje, nes pats buvo buvęs seimo narys, užsienių reikalų ministeris ir ilgą laiką Lietuvos Banko valdytojas.

Noreika ir Jurgutis kaip prarasti rankos storą moterį neatskiriamais draugais. Sėdėdavo jie drauge prie knygų, po keletą valandų drauge vaikščiodavo kieme.

Noreika atlikdavo kai kuriuos darbus už senyvą profesorių, ypač vidaus tarnyboje: plaudavo kambarius ir indus. Jurgutis, gaudamas vėliau siuntinėlių, dalinosi su Noreika maistu, kurio Noreikai pradžioje stigo. Ši dviejų žmonių bičiulystė, prasidėjusi mokslų pagrindu, išliko ir toliau. Noreika įrodė turis nepaprastai kilnų būdą: neklausė draugų pastabų, nesekė jų pavydžiu — išliko ištikimas Jurgučiui iki galo. Kai evakuacijos metu Jurgutis šiltinės palaužtas, liko vienui vienas ir turėjo žūti, jį gelbėjo Jonas Noreika, niekur nuo jo nepasitraukdamas.

Kiti Jurgučiu naudojosi, kaip skaitytojas knyga: tol, kol ji naudinga, kol teikia žinių. Kai kas pradėjo juo nepasitikėti ir net įtarinėti. Tai prasidėjo nuo pirmųjų jo paskaitų Nepasitikėjimo šešėliai Vieną sekmadienį greitai mesti svorį lūpų dažų alėja tai buvo dar senoje stovyklojeJurgutis buvo paprašytas paskaitos.

Tema palikta pasirinkti jam pačiam. Visi susirinkome į valgomąjį ir Jurgutis, atsirėmęs koja į suolelį, pradėjo kalbėt apie masonus.

Dr. Josh Axe - Ketogenine Dieta.2020

Jis jautėsi kaip profesorius savo katedroje — atgijęs ir savim patenkintas. Klausimas mums atrodė neįdomus ir neaktualus, bet, pasiklausius, įsitikinom, kad Jurgučio paklausyti yra geriau, nei stambią knygą apie masonus paskaityti.

Jurgutis kalbėjo dvi valandas, išdėstė masonų kilmę, tikslus, metodus. Pati revoliucija yra jų darbas; laisvė — lygybė — brolybė yra jų šūkis. Jų kūrinys yra USA konstitucija; jų darbas buvo ir mūsų valstybės metų konstitucija, šiaip jau labai žmoniška, tik sujungusi mus su Lenkija. Antrasis prūsiškasis Reichas taip pat buvo jų kūrinys, nukreiptas prieš katalikišką Austriją.

Rusijoje jie organizavo dekabristų sukilimą. Šiame šimtmetyje didžiausias jų kūrinys buvo Tautų Sąjunga. Masonus sudarė gabūs žmonės, kilę iš buržuazinio luomo. Dėl to 19 šimtmetyje, kai iškilo žemesnysis luomas, masonų vaidmuo ėmė mažėti.

Stasys Yla. Žmonės ir žvėrys dievų miške. Mokslas ir menas

Trockis ir Leninas buvę masonų draugai. Proletarinę ir buržuazinę masonų kryptį jungė bendra kova prieš Romą, skyrė tačiau noras valdyti ir pasaulėžiūra. Senieji masonai buvo idealistinės pasaulėžiūros, naujieji — materalis-tinės. Masonus iš gyvenimo išstūmė ne tik darbininkų sąjūdžiui, bet ir nacionalistiniai — fašizmas, nacionalsocializmas Kalbėdamas apie masonų ideologiją, Jurgutis dėstė toliau: — Masonų Dievas yra deistinis, Didysis Architektas.

Prieš krikščioniškai suprastą Dievą jie nekovoja, tik prieš dvasininkiją. Masonai išpažįsta, kad homo homini Deus. Valstybė ir tauta esanti priemonė žmogui, o ne atvirkščiai. Dorą jie stengiasi pakelti ir jos pagalba išugdyti asmenybes.

Tiesa, jie garbina šėtoną. Galimas dalykas, kad jie panaudoja piktas, kerštingas mintis, einančias iš šėtono. Kryžiaus neapykanta, kurią atnešė žydai, pasireiškė 19 š.

Karalių sostui susirišus su Bažnyčios altoriumi, masonų neapykanta nusigręžusi ir prieš karalius.